Sorry, Love | LT

Just pain...

Pagaliau nauja dalis!!! Pagaliau!!😃

Buvau parašius prieš savaitę šia dalį, bet ne apsisprendžiau ar kelti, ar perrašyti. Bet kaip matot neperrašiau, nes neturėjau laiko ir daug problemų šeimoje. 😔

😊GERO SKAITYMO!!! 😊

❤MYLIU JUS VISUS!!! ❤

- Tu niekieno nebūsi. Tu esi mano, - tai pasakęs jis mane pabučiavo...

Atstūmus jį iškart trenkiau.
- Kas tu manai esąs?! Aš tau ne lėlė! - stumptelėjau. - Žinai, aš daug ką apie tave girdėjau, bet negalvojau, kad tai tiesa... Bet dabar net nežinau kuo tikėti... - pradėjau žingsniuoti link namų.
Jis pasivijęs susistabdė mane.
- Ir ką apie mane girdėjai? - nusijuokė.
- Tu ir pats žinai, - ištraukiau ranką iš jo gniaužtų. - Pats nematai kaip tavęs visi bijo? Kaip merginos kariasi tik dėl to, kad tu esi mokyklos "blogiukas" (parodžiau kabutes). Kiek tu esi primušęs žmonių ir išprievartavęs merginų... Ir kuo man tikėti?!
Jis tik nusijuokė.
- Aš merginų neprievartauju, jos pačios maldauja. Nėra merginos, kuri nenorėtų su manim permiegot, - dar labiau juokėsi.
- Yra, - pasakiau piktai.
- Ir kas tai gali būt? Tu? Galiu garantuoti, kad už kelių dienų ateisiu šliauždama.
- Tu manai klaidingai, - šyptelėjau. - Gaila, kad nusivilsi, - nusijuokiau.
Apsisukau ir pradėjau žingsniuoti.

Grįžus namo radau visus sujauktus namus ir nei gyvos dvasios. Iš ligoninės ryt paleidžia Luką, tai reik dabar susitvarkyt. Pradėjau nuo virtuvės. Ten radau Heilę tarp butelių. Nufotkinus pažadinau ją.
- Labas, - šyptelėjau. - Gal gali padėti susitvarkyti?
- Aha, tik pirma gali duot nuo galvos skausmo vaistų? - nusijuokė.
- Tuoj.
Padavus vaistus, pradėjom tvarkytis. Tai aišku kaip mes apsieisim be muzikos. Muzika skambėjo per visą namą ir dar yra naktis. Baigę tvarkytis išsidrėbėm ant lovos.
- Miegot nori? - paklausiau.
- Ne, - nusijuokė.
- Aš irgi. Kiek žinau yra picerija, kuri dirba visą naktį...
- Gerai, - greit mane pertraukė. - Valgyt noriu kaip žvėris, - nusijuokė.
- Malyg kažkur turiu tos picerijos numerį, - pasiėmiau telefoną.
Užsakius picą, pradėjau ieškoti filmo.
- Mažu žiūrim "Centrinės pajėgos", - pasiūlė Heilė.
- Komedija?
- Aha, - nusišypsojo.
- Tai gerai, nes romantiniai jau man eina per gerklę, - nusijuokiau.
Suskambo durų skambutis.
- Pica!!!
Atidarius duris pamačiau Etaną su pica.
- Etanai, ką tu čia veiki?
- Pavaduoju brolį, - nusijuokė.
- Tai mažu tu norėtum pasilikti?
- Būt smagu, bet darbas, - pasikasė kaklą.
- Kas naktį užsisakinėja picą?
- Tu, - nusijuokė.
Paėmus jį už rankos, įsitempiau į vidų.
- Ir kas čia? - paklausė Heilė
- Heilė čia Etanas. Etanai čia Heilė.
- Man tikrai reikėtų grįšt dirbt, - pasakė Etanas.
- Tu dirbi picerijoje? - paklausė Heilė.

- Mano brolis dirba, bet šiandien paprašė pavaduoti.
- Mano tėtis yra visų picerijų Londone vadovas, tai tau nereikia grįšt į darbą, - nusijuokė.
- Gerai... Gerai... - išpūtęs orą pasakė. - Bet tada duosit picos.
- Jei liks, - abi choru pasakėm.
Per filmą prisijuokėm , picą suvalgėm per artimiausias penkias minutes ir dabar aš sėdžiu su Etanu, nes Heilė miega.
- Tu su Chris pora? - paklausė jis.
- Ne, jis buvo mano draugas.
- Kodėl buvo, o ne...
- Susipykom tą akimirką kaip tu išėjai, - pertraukus nusijuokiau.
- O mažu, - jis pasikasė kaklą, - norėtum kažkur su manim nueiti.
- Kaip į pasimatymą?
- Aha, - nervingai ištarė.
- Gerai, o kada? - nusišypsojau.
Pamačiau jo akyse džiaugsmą.
- Po ryt tave paimsiu 20h.
- O kaip apsirenkti man? - nusijuokiau.
- Paprastai, - nusišypsojo. - Aš jau turėčiau eit namo, - atsistojo.
Palydėjau jį iki durų.
- Iki, Etanai, - apsikabinau jį.
- Iki pasimatymo, Zoja, - nusišypsojo akinamai balta šypsena ir pabučiavo į žandą.
Išlydėjus Etaną, nuėjau į virtuvę. Pažiūrėjus į laikrodį pamačiau, kad jau pusę šešių. Nuėjus į savo kambarį iškart kritau į lovą ir užmigau.

***RYTAS***

Atsikėliau nuo durų skambučio. Nuėjus iki durų, jas atidariau. Pamačiau žmogų, kurio tikrai nenorėjau matyt... Chris...
- Ko? - šaltai paklausiau.
- Peitė skambino man ir sakė, kad nėjo tau prisiskambint, - pavartė akis. - Matau, kad tu gyva, tai einu.
Jis apsisuko ir pradėjo eit.
- Bet telefonas mano rankoje ir jame nėra jokio skambučio.
- Nežinau kas buvo, bet ji neprisiskambino, - dar syk pavardė akis.
- Bet aš jai parašiau ką tik ir ji atrašė, kad neskambino, - susiraukiau žiūrėdama į žinutę.
- Aš žinau, kad tik iš jos telefono skambino ir manęs paprašė atvažiuoti.
Jis tai pasakęs išėjo. Aš vis dar nesuprantu kas čia įvyko.

***CHRIS***

Aš susimoviau... Aš pas Zoją atvažiavau, nes pasiilgau jos šypsenos, akių.... Ar man ji tikrai patinka? Bet tai negali būt tiesa. Nors ir man ji patiktų, aš nepasiduosiu jai. Ji ateis pas mane dar.
- Sveikas, Chris, - Bredas tarė kaip priėjau prie staliuko kur buvom susitarę susitikti.
- Sveikas, - be nuotaikos tariau.
- Kas buvo? Žinai, kad man gali išsipasakoti, - šyptelėjo.
- Nu gerai. Susipykau su Zoja nors ji man labai patinka ir... Man priklauso jau ne tik Londonas...
- Kaip su prast ne tik Londonas?!
- Kaip nužudžiau Gonzalez man atiteko visa Anglija ir truputis Airijos, - nulenkiau galvą. - Dabar visiems artimiems žmonėms gresia dar didesnis pavojus...
- Brolau, aš tau padėsiu kiek tik galėsiu, - patapšnojo per petį man. - O dėl Zojos... Pasakyk ką tu jai jauti.
- Aš negaliu... Aš pasirodysiu silpnas, - panardinau veidą rankose.
Nusijuokė Bredas.
- Nejuokauk, tu esi pats stipriausias žmogus pasaulyje. Tu išgyvenai savo tėvų mirtį ir neverkei prie draugų tik prie manęs ir taip tik sykį. Kaip tave paliko mergina tu neverkei, tu tiesiog padarei savo širdį akmeninę. Tu esi gaujos vadas ir sakai, kad esi silpnas. Nejuokauk.
Jis sakė tiesą... Bet su Zoja... Aš tiesiog negaliu. Bijau, kad liksiu išskaudintas vėl.
Su Bredu kalbėjomės apie tris valandas. Vėliau man paskambino... Zoja?
- Klausau?
- Chris, prašau padėk, - verkdama kalbėjo.
- Kas atsitiko? - susiraukiau.
- Kaip tu išėjai pas mane atvažiavo du vyrai ir jie sumušė mane. Aš nežinau kur esu ir ką man daryt, - bandė ramiau paaiškint, bet nepavyko.
- Gali apibūdinti vietą?
- Išasfaltuotas kelias, iš abiejų pusių miškas. Daugiau nieko, - apsiraminus paaiškino.
- Gerai, atvažiuoju. Čia yra tik vienas ne toli miškas. Ir tik vienas kelias yra išasfaltuotas, - greit pasakiau.
- Bet jeigu jie vėl atvažiuos? - ji pradėjo verkt.
- Ne, neatvažiuos, - pasakiau ir padėjau ragelį.
Už dešimties minučių jau važiavau keliuku kur turėjo būti ji. Staiga pamatau kažkokią merginą. Tai Zoja. Sustojau ir išlipau. Pamatęs ją apakau. Ant jos veido puikavosi keturios mėlynės. Taip pat pilna ant rankų ir ant viso kūno.
- Chris, - ji pamačius mane apsikabino.
- Lipk į mašiną, parvešiu tave namo.
Įlipę į mašiną pradėjom važiuoti. - Kodėl tu skambinai man, o ne kam kitam? - paklausiau.
- Nes daugiau niekam neprisiskambinau....
- O kas tai padarė? Gal pažinojai juos? Arba mažu iš iki ne į veidus?
- Ne, - nuleido akis.
Mačiau, kad ji meluoja, bet nenorėjau daugiau klausinėti jos. Sustojęs prie jos namų išlipau ir palydėjau ją iki durų.
- Gal norėtum pasilikti pas mane tik šiandien? - tyliai ištarė Zoja.
- O tavo brolis? Jis neprieštaraus?
- Ne, jis turėtų jau miegoti, o kambarių turim per akis, - pažiūrėjo į mane šuniuko akimis.
- Gerai, gerai, - nusijuokiau.
- Ačiū už viską, - ji šyptelėjo.
- Nėr už ką, - atsakiau su šypsena, bet greit ji dingo, - Tau bėga kraujas, - parodžiau į jos šoną. - Duok sutvarkysiu.
- Pala atnešiu vaistinėlę tik.
- Ne, tu sėsk, o aš nueisiu tik pasakyk kur yra.
- Virtuvėje, viršutinėje spintelėje.
Nuėjęs iškart radau vaistinėlę ir grįžiau pas ją. Pakėlęs maikutę pamačiau gilią pjautinę žaizdą.
- Kaip sužinosiu kas taip padarė, užmušiu juos, - pasakiau tvarkydamas žaizdą. - Dabar truputį paskaudės, nes reik dezinfekuoti, - pasakiau.
Visą laiką kol tvarščiau jos žaizdą jaučiau jos žvilgsnį deginantį mane. Kaip baigiau ji jau buvo užmigus.

Kaip istorija? Komentuokit. 😍 Kritikos nebijau.😉 Prašau, Vote. 💙 Ir nepykit už klaidas, per telefoną nelabai smagu rašyti. 😒

DAR KART SAKAU MYLIU JUS!!! IR IKI SEKANČIOS DALIES!!! 😘😘😘