Sorry, Love | LT

Dvejos pusės skirtingiems žmonėms

Taigi išklausiau visų nuomonės.. Po truputį grąžinsiu Zoją,  bet gal ne visiškai, nes bent jau man tą patį per tą patį neįdomu skaityti(kai būna meilė kaip seilė ir nieko įdomaus nevyksta). Turiu jau sugalvojus temą apie ką rasyt, tik sunku sudėliot mintis. Nepykit kai kurie,  nes vis dar pakankinsiu kai kuriuos, bet bus bloga ir gera Zojos pusės. Nenoriu grąžint iš karto,  nes mano nuomone, nelabai išeitų ir bent jau man patinka dramos ir badass Zoja. :Dd

Mano įvadą prašau perskaitykit,  kurie tikrai nori, kad tęsčiau šią istoriją ir įdomu kas bus ateityje. Laukiu jūsų nuomonės.  Bandyaiu įvykdyti visus jūsų norus.

Taigi dabar sėdžiu su Kajum ant suoliuko. Norėčiau,  kad viskas grįžtų kai buvo. Bet negaliu. Negaliu nusileist Chris ir sakyt kad nieko nebuvo. Jis mane pažemino,  įskaudino,  tai dabar ateis jo laikas kentėt.
- Negalvoji,  kad tai yra žiauroka truputį? - paklausė Kajus.
- Ne. Aš galvoju,  kad jis gaus ko yra nusipelnęs.
- Negalvojau,  kad tu gali būt tokia... - pritrūko žodžių.
-Kokia?
- Kitokia,  lyg du žmonės vienam kūne.
- Kartais taip ir jaučiuosi,  - nuleidau galvą.
Kajus apkabino mane per pečius.
- Nesvarbu man kokia tu esi,  vis tiek man patinki,  - jis nusišypsojo.
- Ačiū,  ačiū, kad esi čia su manim. Ką aš be tavęs daryčiau... Turbūt jau būčiau mirus.
- Nekalbėk taip. Aš visada būsiu šalia tavęs,  nepaliksiu,  kad ir kokia situacija būtų.
- bet tu turėtum žinot,  kad arčiausiai manęs esantys žmonės visad nukenčia. Nenoriu,  kad ir tu nukentėtum.
- Nebijok,  aš kaip katinas,  turiu daug gyvybių,  mane sunku nužudyt,  - nusijuokė.

Kad ir kaip sunku sakyti, bet į savo tikruosius namus sunku grįžti. Žinau,  kad ten bus Lukas. Jis manęs klausinės apie tą naktį,  jis žino,  kad aš susijusi su Zozo,  bet nežino, kad Zozo ir esu aš.
Pamačius savo namų duris priėjau prie jų. Durys atrakintos reiškiasi jis namie. Tyliai atidarius nusliūkinau į savo kambarį. Tik staiga į jį įsiveržė Lukas.
-Jei tu taip elgiesi dink iš namų,  myliu tave, bet nesiruošiu,  kad su manimi elgtųsi kaip su šiukšle,  - jis piktai pasakė.
Skaudu, bett...  Bet aš tik nusijuokiau.
- Gerai, tik susidedu savo daiktus,  daugiau manęs nebematysi šituose namuose, - nusišypsojau.
- Ar tu rimtai,  Zolija?!?!  Ar tu nesupranti,  kaip skaudini aplinkinius. Ką mes tau padarėm?  Ir svarbiausia, ką aš,  tavo brolis,  padariau?! - jis pradėjo dramatizuoti.
- Nusibodo vaidint,  - šaltai pasakiau. - Be to bent jau būtum dėkingas,  kad tavo kailį išgelbėjau.
- Tu manęs neišgelbėjai,  tu tik su savo nesąmones pradėjai.
- Tu galvoji aš šiaip sau nuvažiavau,  tiksliau ne nuvažiavau, o lėkiau,  pas tave ir meldžiau Dievo,  kad tau būtų viskas gerai? Gal tu ir teisus, gal aš šiaip sau ten nuvažiavau,  tik pažaisti.
- Tu ne mano sesuo, tu tik žmogus su jos išvaizda. Kaip grįš mano sesuo, pranešk man,  - ir išėjo iš kambario.
Tai ką dabar reiškiasi, kad aš neturiu kur gyventi. Niceee. Surinkau Džeksono numerį.
- Labukas,  gal gali skubiai per pusvalandį surast gerą namą ir jį nupirkt,  paskui atvažiuot ir padėt nugabent ten mano du motociklus?
- Bandysiu, bet neprižadu,  kad per pusvalandį rasiu.
- Bandyk,  - baigiau kalbėt.
Pradėjau dėtis daiktus,  tai yra kas iš jų liko. Svarbiausia drabužiai, nors jų ir galiu nusipirkt, bet tingiu. Staiga atkuičiau dėžutę. Ten paskutinės mano "tėvų" nuotraukos. Kažin kas būtų jei jie gyventų su manim. Turbūt nebūčiau išsikrausčius ir nebūčiau įsivėlus į tokius dalykus. Geras gyvenimas tada būtų. Susidėjus daiktus nusinešiau ir pasidėjau kieme.  Išvedus savo meiles iš garažo išsivariau ir mašiną (reikės pirkt naują).
Po valandos atvažiavo Džeksonas. Kai viską nuvežėm į mano naujuosius namus išvijau jį. Namai sakyčiau gražūs, bet per dideli man vienai. Atsisėdau ant sofos. Klausimas man vis kyla,  ar pavyks planas "Sužlugdyti Chris". Visos smulkmenos suplanuotos, bet kas jei nepavyks?
Sėdėdama ant tos sofos taip ir užmigau. Atsikėliau pusę aštuonių. Dar pusvalandis likęs tai spėsiu susiruošti.
Mokykloje. Pirma pamoka buvo istorija. Nenoriu nė vieno iš jų pamatyti, nenoriu jų girdėti.
Tai aišku, per šia pamoką aš sėdžiu su Peite.
- Labas, - ji tyliai pasisveikino ir atsisuko,  - žinai,  man nesvarbu, kas atsitiko. Man nesvarbu, kodėl tu taip elgiesi. Bet aš visad tave palaikysiu,  kad tai ir bus blogai.
Nusijuokiau.
- Bent vienas žmogus pagaliau susiprotėjo! - užrėkiau per visą klasę. - tu net neįsivaizduoji, kaip nusibodo jūsų nesąmonių klausytis.
- Draugės? - paklausė tyliai.
- Reikia užsitarnauti pasitikėjimą, kad manęs neišduosi,  - mirktelėjau. - Juk negalvoji, kad pasakysi litaniją ir aš jau pulsiu kniubščia ir verkdama?
- Gerai,  sutinku. Kaip ją užsitarnauti?
- Nebendrauk su jais ir išsikraustyk iš mano brolio namo į mano,  - nusišypsojau.
- Kodėl su jais nebendrauji?
- Jie visi išdavikai ir nesupranta,  - rimtai pasakiau.
- Gerai...
Parašiau savo adresą.
- Tada puiku,  lauksiu šiandien vakare,  o dabar jau prasidėjo pamoka, tai netrukdyk.
Baigusis pirmai pamokai,  aš buvau su Peite ir Kajum.
- Kajau tu jau seniai ne su jais?
- Nuo tada,  kai Zoja man padėjo,  o aš jai,  - nusišypsojo.
- Vienintelis dalykas,  kaip aš su jumis bendrausiu neturi niekas žinoti mano planų ir ka kalbu, - pasakiau rimtai. - Viskas ką pasakysiu liks tik tarp mūsų. Kajus jau žino.
- Gerai,  - Peite ramiai pasakė. - Nori pasakysiu juokingiausia dalyką,  jie visi tavęs pasigedo tik tada, kai tu pasikeitei, o man visad tavęs trūko. Be tavęs su jais neįdomu.
- Aš vis dar ta pati Zoja,  tik su tam tikrais žmonėmis taip bendrauju,  - pasakiau tyliai jai į ausį. - O dabar klausimas Kajui,  - atsisukau į jį, - nori gyventi kartu su mumis,  nes vienom neįdomu? - nusijuokiau.
- Tai aišku,  vienas bernas tarp dviejų nuostabių merginų. Man pasisekė.
- Tada gerai,  lauksiu jūsų vakare, nes vienai neįdomu gyventi.