Sorry, Love | LT

Keistai gera diena

Pagaliau parašiau...-.- Kiek tik rašiau visada pabaiga išsitrindavo...  Jau galvojau ne pabaigti dalies,  bet suėmiau save į rankas ir pabaigiau.  Ačiū Dievui,  kad neišsitrynė.  :D

Nepykit už klaidas :D
GERO SKAITYMO!!!

Atsikėliau nuo pypsėjimo.  Mano akys atrodė,  kad būtų užcementuotos. Sukaupus visas jėgas pramerkiau akis.    Aš gulėjau palatoje ir joje nieko nebūtų.  Staiga į palatą įėjo daktaras. Pamatęs mane atsimerkusią sustingo.
- Kelintadienis šiandien?  - tyliai tariau.
- Jūs dar neturėtumėte būt pabudus. Mes jums atlikti operaciją. Bet nežinojome ar išgyvensit,  - jis kalbėjo priblokštas. - ir šiandien antradienis.
Tas žiauriausia...  Aš neprisimenu kas įvyko pirmadienį... Gal tik kaip važiavau į mokyklą ir viskas...
- O kur visi?
- Visus išsiunčiau namo,  nes buvau įsitikinęs,  kad atsibusi mažiausiai po savaitės.
Jis paėmęs iš manęs kraujo išėjo. Staiga kažkas pabarškino į duris. Pro duris įsiveržė Peitė,  Kelė, Heilė ir Lukas.  Jie visi pamatę mane pabudusią pribėgo ir apkabino.
- Kažin iš manęs liks nors šakaliukas?  - paklausiau nusijuokus.
- Mums sakė,  kad tu atsibusi po savaitės,  - jau verkdama pasakė Peitė. 
-Net daktaras išsigando kaip pamatė mane pabudusę,  - nusijuokiau.
- Daugiau šitaip nedaryk,  - pasakė Lukas.  - Kaip aš be tavęs gyvenčiau,  - dabar jisai jau pravirko. Seniai esu mačius brolį verkiantį.
- Rakšties subinėj sunku atsikratyti,  - nusijuokiau. - Aš taip lengvai jūsų nepaliksiu,  - nusijuokiau.
Mes kalbėjomės iki vakaro.  Tada jie nusprendė važiuoti namo,  nes jie buvo labai pavergę. Bet ilgai netrukus mano durys vėl prasivėrė.  Tik šįkart ten buvo Chris.
- Ko tau čia?  - paklausiau šiurkščiai.
- Norėjau aplankyt. Pažiūrėt kaip laikais,  - pasakė su nervinga šypsena.
- Pamatei,  o dabar dink,  - pasakiau piktai.
- Zolija....  - jis tyliai pasakė.
- Iš kur žinai mano tikrą vardą?  - sutrikus paklausiau.
- Tai ne svarbu, - pasakė,  bet paskui surimtėjo.  - Kas toks yra Kolinas? - paklausė,  o aš įsitempiau.  Iš kur jis sužinojo jo vardą? 
- Iš kur tu žinai jo vardą?  - paklausiau su baime akyse.
- Tu neprisimeni kas vakar nutiko?  - greit pakračiau galvą į šonus. - Tu sakei broliui,  kad tai jis tave sužeidė,  o aš nugirdau,  - pasakė prisėsdamas.
Staiga viskas kas nutiko vakar perėjo kaip trumpas filmas.
- Dabar prisimenu...
- Kodėl tu čia?  - dar labiau susiraukiau.  - Juk vakar sakiau,  kad nesikištum ne į savo gyvenimą,  - pasakiau.
- Bet aš negaliu,  - tyliai pasakė.
- Kodėl?! - jau užrėkiau.
- Nes tu mano draugė...  O draugai man rūpi,  - jis nuleidęs galvą po nosim sakė,  bet aš išgirdau.
TIK DRAUGĖ...  TIK DRAUGĖ... tai skambėjo mano mintyse,  bet greit jas nupurčiau.
- Kodėl tu tiesiog negali išnykt iš mano gyvenimo,  - tyliai po nosim pasakiau ir tikėjausi,  kad jis neišgirs. Bet išgirdo...
- Ką turi tuo omeny?  - paklausė pakeldamas akis.
- Pamiršk,  - pasakiau nusukdama akis į langą.
- Pasakyk,  - pasakė kaip maža mergaitė.
Mintyse rėkiau,  nes tu man patinki!!! O realybėj pasakiau:
- Aš tiesiog nenoriu būt su tavim draugais,  - pasakiau.
- O kuo nori būt?  - jis šelmiškai nusišypsojo.
- Niekuo,  - pasakiau suraukdama antakius.
- Bet to jau nebus,  -nusijuokė. - Taip lengvai neišsisuksi.  Aš žinau,  kad kažką man jauti ir tie jausmai ne neapykanta,  - jis tik šyptelėjo.
Aš jo žodžius tiesiog ignoravau.  Nenoriu pripažyti,  kad man jis patinka. Nenoriu pasirodyti silpna,  naivi... Staiga mane apėmė mieguistumas.  Bet prieš užmiegant išgirdau:
- Tu man irgi patinki,  Zoja.
Tai ne tiesa...  Juk jam negaliu patikti aš? Jis meluoja...  Tai negali būt tiesa...  Turbūt man tik pasigirdo...  Su tokiom mintimis užmigau.

Po savaitės

Šiandien mane paleido iš ligoninės. Tai dabar aš sėdžiu ant sofos ir ėdu ledus.  Per tą savaitę mane dažnai lankė Etanas.  Galima sakyt kiekvieną dieną. Mes su juo suartėjom,  bet aš jam jaučiu tik draugiškus jausmus.  Jis man kaip geriausias draugas.  Visi draugai išskyrus Chris užsukdavo po pamokų kiekvieną dieną. Lukas dar buvo tris kartus,  bet jo darbas pasunkėjo,  tai nelabai galėjo.  Chris po antradienio daugiau nemačiau ir nenoriu matyt. Po tų žodžių net neįsivaizduoju kaip su juo bendrauti... Šiandien visi draugai išvažiavę prie jūros.  Mane taip pat kvietėsi,  bet aš nenorėjau. Lukas grįš vėlai tai visą dieną viena namuose.
Pasileidus muziką per visus namus pradėjau šokti ir dainuoti.  Staiga kažkas į duris pabeldė,  o kaip durys netoli svetainės,  tai išgirdau. Išjungus muziką atidariau duris.  Prie jų stovėjo Etanas su maistu.
- Šiandien turim atšvęsti tavo sugrįžimą, - nusijuokė Etanas.
- Vienintelis žmogus, kuris žino ko man reikia...  MAISTO,  - nusijuokiau. Įleidus jį į namus vėl paleidau muziką. Mes abu dainavom, šokom ir po visko sugalvojome žiūrėti filmą.  Tai aišku komediją.  Romantiniai ne man...  Įpusėjus filmui visas maistas baigėsi.
- Maistas baigėsi,  - suzyziau.
- Besote mano,  - jis apkabino mane.
Tai buvo pati mieliausia mano akimirka su Etanu. Staiga jo lūpos atsirado ant mano. Tas žiauriausia...  Jis bučiuojasi gerai,  bet ne taip kaip Chris... Pala!!!  Ką?!  Kodėl aš čia kišu Chris?  "Tau jis patinka,  durnele." -pasakė pasąmonė. Tik ne dabar.
- Kas blogai?  - paklausė Etanas.
- Viskas gerai,  bet...  - nutesiau.
- Bet...  Kas?  - paklausė jis.
- Malyg man patinka kitas,  - tyliai pasakiau.
- Chris, ane? - paklausė.
- Mhmm... - nutesiau.
- Nieko tokiu,  bet žinok jei nebūsi mano mergina,  tai būsi mano sesė,  kurios aš neturėjau,  - tai pasakęs Etanas pradėjo kūrltenti mane. Mano balsą galėjai girdėti net ir kitam pasaulio krašte.
- Bet, Etanai,  niekam nesakyk apie Chris,  gerai? 
- Kodėl?
- Nes aš nenoriu,  kad kažkas žinotų ir tu pirmas,  kuriam tai pasakiau,  - nuleidau galvą.
- Gerai...  Niekam nesakysiu.  Prižadu,  - jis apkabino mane stipriai.
Pabaigę žiūrėt filmą Etanas išėjo namo. Aš likau vėl viena...  Pažiūrėjus kiek valandų pamačiau, kad jau septynios. Sugalvojau.  Eisiu maudytis į baseiną. Greit persirengiau į maudymuką.