Sorry, Love | LT

Paskutinė užduotis

ATLEISKIT UŽ KLAIDAS.
NAKTĮ RAŠIAU:Ddd

Chris

Nekenčiu tos merginos. Kas ji mano esanti. Nors ir balsas buvo pažįstamas, aš ją nužudysiu. Kankinsiu už Vaidą. Ir dar praradom geriausia pardavėję. Šiandien tikrai nesiseka.

Chris namuose

Dabar Vaidas miega visas sutvarstytas. Mažiausiai mėnesį negalės žaist futbulo. Knaisiojau apie Zozo gaują kažką ir radau NIEKO. Lyg ji neegzistuotų, vaiduoklis ar legenda būtų.
Bet dabar ne tas esmė. Man reikia pasikalbėt su Zoja. Nenoriu jos prarast.

Surinkęs jos numerį išgirdau balsą:
- Ko reikia, Chris?

- Mums reikia pasikalbėt.

- Neturim apie ką, Pupuliuk, - ji nusijuokė.

- Turim. Nemeluok, kad iš niekur nieko nenori su mumis bendraut. Aš radau raštelį nuo Kolino pas tave kambaryje.

- Gal bėda ne jie, o tu? Aš tik porcelianinė lėlė, kurią visi daužo, - ji šaltai pasakė. - Aš nebūsiu tavo žaisliukas ar užgaida. Man jau tu atsibodai. Buvai patrauklus, bet dabar esi tik šiuklė pasiklydus kosmose. Ir be to negirdėjai apie tokį dalyką kaip asmeniniai erdvė, pavyzdžiai mano kambarys, kur tau tikrai nereikia lyst.

- Nemeluok sau Zoli. Žinau, kad patinku aš tau. Tu man ir patinki. Tai tiesiog ateik pas mane į namus pasikalbėt. Man tai svarbu, - liūdnai kalbėjau.

- Nesuprantu. Ar tu kurčias, ar taip nedagirdi? Sakiau tu man esi šiukšlė pasiklydus kosmose. Tu manęs netrauki. Nesi niekuo ypatingas. Tu esi tik šūdo gabalas.

Padėjo. Skaudu. Ar ji taip pat jautėsi? Gal aš tikrai kaltas dėl jos tokio elgiasio? Kaip man viską ištaisyt?
Pasiėmęs brendžio butelį užsiverčiau. Jei jau aš šūdo gabalas, tai bent jau būsiu pripildytas brangaus brendžio.

Zoja

Padėjus atsisėdau. Skaudu. Jis man vis dar patinka, bet aš esu aš. Jis mane įskaudino ir tegu kenčia ką aš kenčiau. Nebūsiu ta kuriai tik paskambina vaikinas ir pasako kad patinku ir bėgu išvertus akis pas jį. Ne... Aš geriau jau kentėsiu, bet tegu kenčia ir jis. Jei būčiau jam nors truputį rūpėjus jis nebūtų taip pasielgęs.

- Ir ką gi mes čia turime? Argi ne Zoliją? - išgirdau pažįstamą balsą. Tai buvo Kajus.

- Ko reikia? - tyliai paklausiau.

- Ko man reikia? Man reikia, kad tu nebūtum kalė. Kad grįžtų senoji Zoli. Nenoriu tavęs tokios matyt, - jis prisėdo prie manęs. (Aš buvau parkelį btw)

- O kas jei aš ir esu tokia? Kalė.

- Ne tu nesi. Aš žinau, kad Džeksonas nėra gerutis. Ir žinau, kad jis priklauso Zozo gaujai. Turėtum saugotis.

- Kam man saugotis, jei aš ir taip mirus? - pažiūrėjau į jį stiklinėm akim.

- Tu nesi. Tu esi gyvesnė už saulę rytais nubundančią. Kartais būna debesuota, bet visą laiką švytinti.

- Net ir saulė gali mirti. Tiesiog bum ir jos nebėra. Nebėra gyvasties.

- Kodėl tu taip kalbi? - susiraukė jis.

- Aš tiesiog sakau tiesą, - atsistojus pasakiau, - iki, daugiau mes nebedalim būt draugais.

- Nesakyk šitaip. Neskaudink savęs ir kitų, - jis paėmė man už riešo švelniai.

Aš tik ištraukiau ir tariau:

- Viskas manyje ir taip jau sunaikinta. Dabar aš tiesiog egzistuoju. Ir egzistuosiu iki kol neatkeršysiu, - pasakiau šaltai ir nuėjau.

Nenoriu grįžt namo pas Luką. Nenoriu niekur eit. Noriu mirt, bet dar nebaigta užduotis yra. Sunaikinti Koliną.

Chris

Atsikėliau su plyšančia galva. Oh... Šiandie penktadienis. Reikia į mokyklą. Nusiprausęs nuėjau iki Vaido.

- Labas, - jis linksmai pasakė.

- Labas, tu turėtum šiandie neit į mokyklą. Kelė ateis tavęs paslaugyt.

- Bet...

- Jokių bet, pasižiūrėk kaip tu atrodai.

- Tau ir reikėtų pasižiūrėt. Atrodai šūdinai.

- Žinau.

Išėjęs iš namų įsėdau į mašiną. Nežinau kodėl, bet širdy pas mane lyg juodoji skylė būtų, kurios neitų užpildyt.
Pirmoje pamokoje Zojos nebuvo. Kaip ir antroje, ir trečioje. Kur ji? Parašyčiau, Bet ji aiškiai nenori su manim bendraut.

- Sveikutis, zuikuti, - prie manęs prišoko Morta.

- Ko tau reikia? - susiraukęs paklausiau.

- Pasiilgau tavęs, mažiuk, - ji pradėjo kartis ant manęs.

- Nedabar ir nelaiku, - atstumęs ją nuėjau.

Su draugais šiandie nenorėjau būti. Neturėjau nuotaikos.
Po penktos pamokos, išvažiavau. Nebegalėjau ten būti. Bet nevažiavau namo. Nuvažiavau prie baro.

Zoja

Visą naktį praleidau būstinėje. Negalėjau grįžti namo. Ieškojau Kolino ir pagaliau radau už ko užsikinti. Jo mažoji sesutė Greta.
Nuvažiavus iki jos namų pabeldžiau.

- Labadiena, ko norėsite? - paklausė mergina.
Ji atrodė miela ir gerutė. Ne kaip jos brolis.

- Atleisk, bet ieškau Kolino. Jis man taip ir neatrašo. Žinai, su juo jau draugauju apie mėnesis, o jis mane tiesiog ignoruoja, - pradėjau vaidint.

- Mano brolis buvo užsukęs vakar. Sakė liks ten, - padavė man adresą.

- Labai ačiū. Be jo aš nebegaliu gyventi. Tutbūt eisiu ieškoti jo - pasakiau ir pajudėjau link išėjimo.

- Koks tavo vardas? - ji greit paklausė.

- Kitą sykį pasakysiu, dabar skybu, - nusišypsojau ir išėjau.

Ach... Kolinai. Nepasisekė, kad turi tokią sesę.
Čia yra mano paskutinė užduotis ir galėsiu išnykt. Nesižudysiu, tai atrodys per silpnai. Pabėgsiu paskui. Niekas manęs neras.