Sorry, Love | LT

Jo vardas Kajus...

SVEIKI PADAUŽOS!!!
Ilgokai jau nebuvau įkėlus dalies, nes kaip visada mokykla (pragaro centras...)

BET YRA DAR VIENA PRIEŽASTIS... Mano sveikata tikrai gerai nesilaiko...

Žinau, kad jau nusivažiuoju su šia istorija, bet aš ją tikrai baigsiu... Nenoriu padaryt, taip kaip su buvusia isto...

GERO SKAITYMO... MYLIU :*

Atsikėliau nuo krebždenimas. Atmerkus akis pamačiau Luką.
- Labas rytas, sesuk, - nusišypsojo.
- Labas, gal galėtum paprašyt, kad mane išrašytų, nes aš pati savim geriau pasirūpinu, - su ne labai gera nuotaika pasakiau.
- Kaip suprast?
- Vakar naktį nebuvo nei vienos seselės. Turėjau pati susitvarkyti žaizdą, - pasakiau susiraukus.
- Pala, tuoj, - jis išėjo iš palatos, bet greitai vėl atsidarė durys. Pažiūrėjus į duris pamačiau tą patį vaikiną, kurį vakar sutikau.
- Ką tu čia veiki? - nustebus paklausiau.
- Tu pažįsti Chris Collins? - jis rimtai paklausė.
- Kaip ir... O ką? - paklausiau.
- Tu turėtum būt atokiau nuo jo. Jis ne toks jau geras berniukas.
- Jis šiknius, - pasakiau piktai.
Vaikinas tik nusijuokė. Dabar galėjau matyti jo visą išvaizdą.

Jo juodi plaukai buvo gražiai sukelti į viršų tik viena sruoga nukritus. Mėlynos akys buvo dar mėlynesnės ir matėsi per megztinio rankoves, kad ant rankų ir kaklo jis turi tatuiruočių.
Jis išgirdo, kaip atsidaro durys ir greit pasislėpė vonioje.
- Gali susirinkti savo daiktus, - Lukas pasakė.
Aš turėjau eit persirengti į savo rūbus, bet yra problema. Vonioje yra vaikinas.
- Am... Galėtum išeit, kad galėčiau persirengti? - paklausiau Luko.
Jis nieko nesakęs išėjo. Įėjus į vonią vaikino neradau. Norėjau pasakyt, kad jau gali išei, bet... Jis tiesiog išnyko... Persirengus rūbus pradėjau ieškoti savo apyrankės, kurią turiu jau nuo dviejų metų. Ji kaip vaikinas dingo... Ar jis galėjo ją pasiimti? Ne... Turbūt kažkur pamečiau... Bet labai gaila, nes ta apyrankė buvo lyg dalelė manęs.
Išėjus iš palatos manęs jau laukė Lukas. Įsėdę į jo automobilį užsisegiau saugos diržą. Per radiją staiga pradėjo groti kažkokia daina. Nors jos nežinojau, bet taškiausi kaip pašėjus. Tai aišku Lukas vairuodamas dar ir filmuot išmoko, bet man tai nebuvo svarbu. Sustoję prie namų mes išlipom. Prie durų jau stovėjo Heilė, Peitė ir Kelė.
- Zu, mes atsiprašom... Per daug pasikarščiavom. Juk tai ne tavo kaltė, - liūdnai pasakė Heilė.
- Jei dabar visos mane apkabins - aš nepyksiu, - su šypsena pasakiau.
Jų visų akys nušvito ir tiesiogine to žodžio prasme mane pervertė karvių banda.
- Gerai, karvės, užtenka mane spausti. Netikiu, kad jūs taip manęs pasiilgot. NET NUVERTĖT MANE, - pasakiau pabrėždama paskutinius žodžius.
- Pala, pala.... Tu ką tik mus pavadinai karvėmis?!?! - suriko Kelė. - Reiškiasi tada tu dramblys, nes tu sunkesnė už mus visas tris sudėjus, - nusijuokė ji.
- Ką padarysi jei šitas drambliukas mėgsta daug valgyti, - nusijuokiau rodydama į save.
Įžengus į namus iškart šokau prie šaldytuvo.
- Jau ėdi... - pasakė Lukas nusijuokdamas.
- Ligoninėje neskanus maistas, - pilna burna pasakiau.
Su draugėm sugalvojom pažiūrėt filmą. Bežiūrėdamos jos visos nulūžo. Išėjus į balkoną atsisėdau į krėslą. Staiga išgirdau krebždesį. Atsisukus iš kur sklindantis garsas pamačiau vaikiną iš ligoninės.
- Ką tu čia veiki? - paklausiau.
- O kur labas? - nusijuokė.
- Labas, o dabar KO REIKIA? - paklausiau.
- Koki mes nedraugiški, - vėl nusijuokė. - Be to turiu tavo daiktą, - jis atidavė mano apyrankę.
- Iš kur...?
- Kad turėčiau pretekstą susitikti su tavim, - vis dar šypsojosi.
- O koks tavo vardas? - paklausiau, nes tik dabar supratau, kad vis dar nežinau jo vardo.
- Paslaptis... - sušnabždėjo.
- Labai malonu susipažinti su tavim paslaptie... Negalvojau, kad tu gyveni netoli manęs... - sarkastiškai pasakiau.
- Oi... Tik be sarkazmo... Ir be to aš vyriškos lyties.
- Iš kur man žinot ką tu turi savo kelnėse, - nusijuokiau.
- O jei rimtai... Aš Kajus, Zoli... - pasakė rimtai.
- Mane tik vaikystėje vadino Zoli, nusijuokiau.
- Žinau, - jis tyliai pasakė.
- Kaip suprast? - susiraukus atsisukau, bet nieko ten nebuvo. Vienintelis įrodymas buvo tik apyrankė. Iš tikro aš niekam nepasakojau kaip ją gavau...
Tai buvo seniai... Aš turėjau draugą, kurio vardo neprisimenu... Mums tada buvo keturi metukai. Su juo susitarėm, kad nešiosiu ją visą savo gyvenimą. Tai aišku jis turėjo tokią pačią. Kaip mums suėjo devyni metai jis išsikraustė. Daugiau niekada jo nemačiau.
Kažin kaip jis atrodo ir kur jis gyvena? Ar mūsų keliai dar susikirs? Kartais pagalvoju kas būtų jei jis nebūtų išsikraustęs... Mažu vis dar būtume draugais arba daugiau...
Nuėjus į savo kambarį užmigau.

Atsikėliau ir pirmas dalykas galvoje kiek valandų. Pasižiūrėjau, kad dar tik aštuonios... Ohh... Kodėl kaip laisva diena reikia man... PALA?!?! Man tikrai laisva diena?!?! Pasižiūrėjus pamačiau, kad šiandien pirmadienis. SHITTT!!!! AŠ SUŠIKTAI VĖLUOJU!!! OMG!!!
Iššokus iš lovos apsirengiau ir ruošiausi jau eit pro duris, bet išgirdau už savęs užsimiegojusį balsą:
- Kur tu eini?
- Į mokyklą... - atsakiau Lukui.
Jis tik nusijuokė.
- O tu žinojai, kad šiandien yra paskytinė diena atostogų tau?
- SHIT, - garsiai pasakiau.
- Tada aš eisiu pasivaikščioti truputį. - šyptelėjau.
- Ilgai neužsibūk.
Išėjus iš namų papūtė stibrus vėjas. Bevaikščiodama atsitrenkiau į kažkieno kietą krūtinę. Iš jos spėjau, kad tai vaikinas. Pakėlus akis pamačiau dvi ryškiai mėlynas akis. Tai buvo vaikinas iš ligoninės. Jo vardas Kajus turbūt... Jis man ištiesė ranką, kad padėtų atsistoti. Su jo pagalba atsistojus, šyptelėjau.
- Labas, - jo tobulai duslus balsas prabilo.
- Labas, - tyliai pasakiau ir nuleidau galvą.
- Kur vaikštai? - jis kiek nejaukiai paklausė.
- Šen bei ten, - nusijuokiau.
- Tai mažu norėtum eit kartu prie ežero, nes dabar ten einu, - šyptelėjo.
- Am... Jei tu nieko prieš, - šyptelėjau.
- Kodėl turėčiau? - nusijuokė.
Tik dabar pamačiau, kad jam patinka labai juoktis.
Ėjom man nežinoma kryptim. Po penkiolikos minučių aš jau pradėjau nerimauti.
- Nebijok, liko gal kokios penkios minutės ėjimo, - supratęs, kad aš nerimauju pasakė.
Po kažkur penkių minučių priėjome ežerą. Čia vaizdas buvo gražus. Matėsi, kad niekas čia nesilanko, bet pavėsinė vis tiek yra.
- Kaip tu šitą vieta atradai? - paklausiau žiūrėdama į tolį.
- Kaip aš atsikrausčiau į šį miestą buvau labai liūdnas, nes reikėjo palikti brangų žmogų, tai aš pabėgau iš namų ir likau čia apie keturias dienas... Kaip grįžau mano tėvai, net nebuvo pasigedę... - atsiduso jis žiūrėdamas į tolį.
Nuėję į pavėsinę atsisėdom. Man labai knietėjo paklausti kodėl jis buvo ligoninėj užrakintas.
- Kodėl tu buvai ligoninės uždraustoj zonoj ir dar užrakintas?
- Mano tėtis daktaras. Tai buvo lyg bausmė, kad aš nepaklusau jam. Galvojo, kad išgąsdins, bet tame ir yra dalykas... Aš nejaučiu baimės....
- Tavo žodžiais, kaip sutikau tave ligoninėje ( "Žinai, bijoti yra gerai... Tai parodo, kad tu vis dar sveiko proto" jis taip sakė praeitoje dalyje) tu esi nesveikas. Turiu omenyje, ar tu save laikai bepročiu? - susiraukiau.
- Aš nelaikau savęs bepročiu, tik bejausmiu pabaisa, - nusijuokė.
- Man taip neatrodo, - šyptelėjau.
- Kaip gerai mane pažinosi, nenorėsi manęs matyti... Gal net gi bijosi...
- Bet tada prisiminsiu šiandieną prie ežero...
- Bet tu sužinosi tikrai baisių dalykų, - Kajus nenuleido savo akių nuo ežero.
Po keletos tylių akimirkų jis labai tyliai sušnabžda:
- Tu prisimeni mano sakytus žodžius ligoninėje.
- O kodėl neturėčiau prisiminti?
- Ne nieko, tik nesitikėjau, - jis nenutraukė akių nuo ežero.
Staiga man pasidarė silpna. Pradėjo svaigti galva, todėl ją atrėmiau į Kajaus petį. Jis tik įsitempė.
- Atleisk, man tiesiog silpna, - pasakiau tyliai.
- Niekis, - jaučiau kaip jis nusišypso.
- Žinai... Kartais aš jaučiuosiu kaip skęsčiau, - prakalbo jis.
- Kodėl?
- Viskas kas atsitinka man gero pavirsta blogais dalykais... Brangūs žmonės palieka mane... Aš jaučiuosiu kaip skęsčiau ir niekas negali man padėti...
- Jei kas aš tau padėsiu išsigelbėti, - pasakiau.
Dar kiek laiko pasėdėję, sugalvojom eiti namo, nes jau pradėjo temti.
Priėję mano namus, sustojom.
- Štai ir tavo namai, - nusišypsojo jis.
- Aha... Gal kada norėsi dar susitikti? - nusišypsojau.
- Butinai, - nusijuokė. - O dabar eik, pro užuolaidas mus stebi man nepatinkantis žmogus.
Aš jį staigiai apkabinau. Jis sutriko, bet apkabino mane atgal.
- Ačiū, - tyliai pasakiau.
- Už ką?
- Už šiandieną... Už tai, kad pasitiki manimi... Kad esi su manim draugiškas...
Jis nusijuokė.
- Kaip su tokia gražuole neitų būti draugiškam?
- Gerai, iki
Atsitraukiau.
- Iki, Zoli, - jis pasakė.
- Pala, iš kur tu žinai šia pravard... - atsisukus jo jau nemačiau.
Įėjus į namus sutikau žmogų, kurio dabar tikrai nenorėčiau matyti...

KOMENTUOKIT KO NORĖTUMĖTE KITOSE DALYSE.

AR NORIT DAUGIAU SU KAJUM, O GAL SU CHRIS?

KAŽKĄ DAUGIAU SU VAIKYSTE PRADĖT RAŠYT... NEŽINAU...

O GAL JĄ GREIČIAU PABAIGTI? JEI JUMS JI NEPATINKA :)

LABANAKTIS, MANO SAULYTĖS :**