Sorry, Love | LT

Praeities šešėliai

Su pirmadieniu visus 😒😒😂😂

Wow...  Per dvi dienas dvi dalys...  Tai tik dėl jūsų 😘😘😘
Stengsiesiu kuo dažniau kelti dalis,  nes tikrai buvau tinginė ir buvau apsileidus ties šia istorija 😁😁😁

Nepykit už klaidas 😀 aš visada rašau per telefoną...  Tai kiek pamatau tiek ištaisau 😀😀

LUWWW YOU ALLL!!! 😍😍😍

Gero skaitymo!!! ❤❤

Atsikėliau nuo žadintuvo.  Oh...  Pirmadienis...  Nekenčiu pirmadienių. Nusiprausus susipyniau savo plaukus eglute.  Staiga į mano kambarį įsiveržė Peitė.  Pala...  Ką ji čia veikia? Aj...  Gyvena...
- Supink ir mane!!!  - surėkė kaip trijų metų mergaitė pamačius lėlę.
- Gerai,  tik nerėk,  - pasakiau iškeldama rankas. - Kur tu buvai visą savaitgalį?  - paklausiau.
- Buvau vakarėliuose su Kele,  - nusijuokė.
Pabaigus pinti nuėjau iki spintos.  Persirengiau į:

Bet tas ir blogiausia,  kad kambaryje vis dar buvo Peitė.
- Kodėl ant tavo kūno pilna mėlynių, žaizdų ir dar šonas kruvinas?
- Šūdas,  - tyliai pasakiau.
- Duok perbintuosiu,  - pasakė atsinešus vaistinėlę. Nuvyniojus bintą ji susiraukė.
- Užvakar į namus buvo įsilaužę keli vyrai. Jie mane sumušė,  o ant galo,  kad atsisakiau su jais miegoti jie perpjovė man šoną,  - tai papasakojus apsiverkiau. Peitė iškart apkabino mane.
- Dievulėli mano,  - pasakė tyliai ji.
Jau buvo be penkiolikos aštuonios ir išgirdau Luką:
- Neškit savo subines žemyn!!!  Važiuojam! - greit pasiėmę kuprines nulipom žemyn.  Lukas laukė mūsų jau mašinoje. Aš atsisėdau gale ir atsuguliau,  o Peitė turėjo sėst į priekį.  Aš tikrai jaučiuos ne kaip.
- Zoja,  mes jau atvažiavom,  - mane prikėlė purtymas.
Išlipus iš automobilio susvirduliavau.
- Tau viskas gerai?  Atrodai išbalus, - pasiteiravo Peitė.
- Viskas gerai, - pamelavau. Vakar naktį aš vėmiau.  Tai blogas ženklas man.
Įėjus į mokyklos koridorių pastebėjau Chris su Morta.  Jie buvo susikabinę rankomis.
- Labas,  - tyliai pasakiau priėjus prie jų. 
- Žiūrėkit kas pasirodė,  - pavartydama akis pasakė Morta.
- Jei tau kas nepatinka dink iš čia - pasakė Peitė.
- Dar žodis mano merginai, nurausiu plaukus,  - pasakė Chris.
Aš tik pažiūrėjau į jį ir nuėjau.  Vieną dieną jis prie manęs lenda,  o kitą jau su kita.  "Žmogau apsispręsk" - mano pasąmonė rėkė. Man reikia britvutės.  Seniau aš pjaustydavausi, buvau nustojus,  bet dabar man to reikia - tikrai.
- Peitė,  tu eik.  Aš einu iki tualeto,  - šyptelėjau netikra šypsena.
- Gerai,  susitiksim pamokoje.
Nuėjus į tualetą apžiūrėjau ar nieko nėra.  Nuėjau į vieną kabiną ir užsirakinau.  Pasiėmiau iš kuprinės britvutę. ( visada reikia būti pasiruošus) Pirmą pjoviau negilią,  antrą giliasnią ir trečią dar gilesnią.  Pajautus silpnumą nuėjau nusiplauti.  Išsiėmus iš kuprinės bintą užsirišau ir pasislėpiau po megstiniu.
Kabinete visos vietos buvo užimtos,  tik gale buvo likęs vienas suolas. Kaip atsisėdau tik tada supratau kad jau buvo skambutis. Staiga atsidarė durys ir į kabinetą įėjo mokytoja.
- Matau visus mokinius išskyrus Chris... Kaip visada vėluoja,  - mokytoja pavartė akis. Tai reiškiasi,  kad aš turėsiu su juo sėdėti. Staiga į klasę įėjo Chris, visas susivėlęs ir jo rankose buvo diržas. Jis ką tik tai darė...  Jis ką tik mylėjosi su Morta...  Nuleidus galvą pradėjo paišyti sąsiuvinyje.
- Ką paišai?  paklausė jis. Aš tiesiog ignoravau jį.  Piešiau šautuvą ir labai kruopščiai.  Kažkada kaip gyvenau Airijoje man į galvą buvo atremtas pistoletas.  Jei ne brolis aš jau būčiau negyva.  Bet gal taip būtų geriau?  Nustojau piešti, nes mano telefonas suzimbė. Tai buvo žinutė nuo Etano.
*Etanas* Pasiilgau,  gražuole.  :*
Jaučiau Chris žvilgnį į mano telefoną.
*Zoja* Aš labiau. <3
Staiga pamačiau,  kad man Snapchat'e atėjo žinutė.  Pamačius,  kad tai Chris ignoravau. Padėjus telefoną pradėjau vėl piešti.
- Gražiai pieši.
- Žinau,  - pasakiau šiurkščiai.
- Kas tau blogai? - paklausė kiek garsiau.
- Nieko.
- Zoja,  prie lentos,  - mokytoja sušaukė. 
- Gerai,  tik nėrėkit,  - pavarčiau akis.
- Koks bus atsakymas? - susiraukus paklausė.
- Iš kur man žinot jei negirdėjau?  - susiraukus paklausiau.
- Tai ką tu veikei? 
- P... piešiau,  - mano galva pradėjo suktis.
- Ir ką taip gražiaus piešiai?
Aš tik apsiašarojau prisiminus šautuvą man prieš akis.
Pradėjau tyliai šnabždėti.
- Prašau pasigailėk,  aš nežinau kur mano tėvai.  Aš nenoriu mirti,  - suklupau.  - Aš galvojau,  kad tu geresnis. 
Po tų žodžių pajaučiau rankas aplink savo liemenį.  Aš vis dar mačiau tuos vaizdus ir išgirdau žodžius "Aš dar sugrįšiu, Zolija". Po tų žodžių pradėjau verkti.
- Zoja!  Zoja! - mane kažkas šaukė.
Atsisukus pamačiau Chris mane apkabinusį ir Peitę prie manęs pritūpusią.
- Man viskas gerai,  - tyliai pasakiau.
- Ne, tau ne viskas gerai,  - pasakė Peitė.
- Man viskas gerai,  - dar syk pasakiau. Išlindus iš Chris gniaužtų pasiėmiau savo kuprinę ir išėjau iš klasės.
- Zoja,  - mane sustabdė kažkas.
Atsisukus pamačiau Chris.
- Ko tau reikia?
- Tavo žodžiai klasėje...  - lėtai kalbėjo kol nepertraukiau.
- Pamiršk. Tu gyveni savo gyvenimą,  o aš savo.  Tai prašau nesikišk ne į savo reikalus. 
Apsisukau ir išėjau į lauką. Man reikia pas daktarus.  Tai tikrai nenormalu. Staiga pajaučiau bėgant skystį iš nosies,  tai buvo kraujas.  Ir pradėjau kosėti.  Irgi krauju...  Kar per š...?!? Atsisėdau ant suoliuko. Surinkau brolio numerį.
- Zoja,  aš darbe.  Galėsim namie pasikalbėti.
- Lukai,  man kažkas blogai.
- Kaip suprast?
Pradėjau nesveikai kosėti.  Ant žemės jau buvo susidarius maža balutė.
-Zoja? - kažkas kreipėsi į mane. 
Pakėlus akis pamačiau Bredą.  - Kas nutiko?
- Nežinau,  - persigandus pasakiau.
Jis mane pakėlė ant rankų ir nunešė iki mašinos. Jis greit užvedė ir nurūko.  Tik dabar prisiminiau,  kad kalbėjau su Luku.
- Lukai,  po darbo užsuk į ligoninę,  - tai pasakius padėjau.
Mes privažiavom ligoninę. Jis mane nunešė į ligoninę ir pradėjo šaukti:
- Kažkas prašau padėkit!!! 
Greit prie jo prisistatė seselės ir mane paėmė. Pasirodo,  tas peilis,  kuriuo man įpjovė buvo užnuodytas.  Dabar man darys bet ką,  kad tik juos išnaikintų.  Bet yra tik 50%, kad aš išgyvensiu. Dabar noriu matyti tik brolį...

***CHRIS***

Kaip Zoja pasakė paskutinius žodžius net nesiruošiau vytis jos.  Kodėl aš ja rūpinuosi? Juk ji man niekas... "Tau ji patinka" prabilo pasąmonė.  Ne,  nepatinka. Grįžęs atgal į klasę atsisėdau į savo suolą.  Mokytoja kaip ir visi mokiniai buvo šoke. Aš tik pasiėmiau telefoną ir nusiunčiau Lėjai žinutę,  bet ji neatrašė jau visą pusvalandį.  Tikiuosi jai viskas gerai. Staiga suskambo mano telefonas. Kodėl man skambina Bredas?
- Klausau?  - atsiliepiau.
- Chris,  Zoja ligoninėje,  - kaip jis pasakė tuos žodžius mano širdis sustojo.  - Žmogau,  jie nežino ar ji išgyvens!  - jis surėkė nervingai.
- Kas jai nutiko?  - paklausiau.
- Nežinau,  radau ją su kraujuojančia nosim ir dar ji kosėjo krauju.  Bet kas žiauriausiai daktaras sakė,  kad ji turėjo būt be sąmonės jau arba... mirus.
- Ką?!  - surėkiau.  - Aš atvažiuoju.
Pasakęs viską Peitei,  Kelei, Mantui,  Džeikui ir Vaidui.  Mes nuvažiavome į logoninę.  Staiga Peitė pradėjo kažkam skambinti.
- Kam skambini?  - paklausiau.
- Etanui,  - greit pasakė kaip jis atsiliepė.

Mes jau ligoninėje valandą. Etanas atvažiavo greičiau nė mes.  Tai mane supykdė.  Zoja dabar yra kritinėje padėtyje.  Staiga pasirodė Lukas.
- Kur ji?  - paklausė.
- Kritinės būklės skyriuje,  - pasakiau tyliai.
- Ką?!? - jis surėkė.
Jis prasiveržė per daktarą, o aš paskui. Pamačiau Zoja. Jos veidas buvo mėlynas. Lukas greit pribėgęs prie jos suklupo.
- Zolija,  prašau nepalik manęs. Kaip aš be tavęs gyvensiu.
Pala jos tikras vardas Zolija? Staiga ji pramerkė akis ir sunkiai nusišypsojo,  bet šypsena dingo.
- Lukai,  tai jis. Jis mane sumušė ir įpjovė,  - ji pasakė.
- Kolinas?  - susiraukė jis. Zoja tik palinkčiojo galva ir užsimerkė. - Prižadu, aš jam atkeršysiu ir šįkart be gailesčio. 
Staiga į palatą įlėkė daktarai ir išvijo mus.
- Kas tas Kolinas?  - paklausiau Luko.
- Praeitis,  - pasakė susiraukęs.
- Kodėl jis nori nuskriausti Zoją?  - vis dar domėjausi.
- Prašau,  gali neklausinėti? - paklausė per sukąstus dantis.
Nieko nesakęs nuėjau iki kavos aparato.  Kaip tik pamačiau vaikiną,  kuris šypsojosi ir žiūrėjo į Luką.  Mane apėmė keistas jausmas,  kad čia tas Kolonas...  Priėjęs prie jo, griebiau už apykaklės.
- Žmogau,  ką tu darai,  - jis pasimetė nuo mano veiksmų.
Aš jam nieko nesakęs pradėjau tempti iki Luko.
- Lukai?  - kreipiausi.
Jis pakėlė galvą.  Kaip pamatė prie manęs stovintį žmogų jo akys pajuodavo.
- Tu... kalės vaike,  - jis kreipėsi į vaikiną.  - Man tave reikėjo nužudyti kaip taikeisi į Zoją,  - Lukas sušnypštė.
- Bet pasigailėjai,  nes tu neatlaikytum žmogžudystės - jis nusijuokė.
- Žinai,  kad Zoja nesutiko būti tavo kale, dar nereiškia kad reikia ją nušauti!!  - Lukas užrėkė.  - Tai nereiškia kad turi ją sumušti ir įpjauti su nuodais išteptu peiliu!!  - jis vis dar rėkė. - Nesuprantu,  kaip tokį kaip tu galėjo įsimylėti ji,  - tyliai sumurmėjo.
- Nes aš moku jom susukti galvas,  - pavartė akis.
- Nes tu iš pirmo žvilgsnio atrodei kaip paprastas vaikinas iš kurio tyčiojasi kaip ir iš Zojos!!! - jis degė pykčiu.
- Žinai,  jei Zolija išgyvens... - nutęsė. - Aš ją pasiimsiu,  - nusijuokė.
Aš nesusilaikęs trenkiau jam ir jis nukrito.
- Nebandyk lįsti prie Zojos,  nes jei aš sužinosiu,  kad lindai... - išsišiepiau.  - Nebūsiu toks nuolaidus kaip Lukas,  - dar syk trenkiau.
- Aš esu tikras,  kad tu niekad net triušelio nesužeistum,  - pavardė jis akis.
- Geriau nerizikuok,  - pasakiau jam į ausį.  - Aš esu nužudęs daugiau žmonių nei tu gali įsivaizduoti,  - šyptelėjau.
Aš žinojau, kad tik jisai tai girdėjo,  nes Lukas jau buvo kažkur dingęs,  o aplink nieko nebuvo.
- Dar pasimatysim,  - jis atsistojo ir pabėgo.

Kaip manot kas bus Zojai? Kas bus jei ji išgyvens? Ar Kilimas dar kesinsis į jos gyvybę? O.O
S

užinosite kitose dalyse 😚😚