Sorry, Love | LT

O dabar aš galiu ją prarast...

Antroje pamokoje nemačiau Kajaus. Kažin kur jisai dingo?

Namo susitariau eit tik su Heile, nes Peitė su Kele kažkur turėjo važiuot ir sakė tik vakare grįš.
Grįžę kritom abi ant sofos.
- Norėsi vėliau eit į atrakcionus? Su mumis eitų Bredas su Chris? Jei nori gali ir Kajų pasikviest.
- Gerai, o tiksliai kelintą eitume?
- Tai apie aštuntą.
- Oki, lekiu skanbint tam nūbui, - greit nulėkiau į savo kambarį ir paskambinau Kajui.
"Klausiau" - atsiliepė mergina.
"Gal žinai kur Kajus?" - nejaukiai paklausiau.
"Jis duše, o kas tu tokia?"
"Zoja"
"Tai čia ta garsioji draugė, apie kurią kalba ištisai" - nusijuokė ji. "Aš Denisė, jo buvusi klasiokė" - pasakė.
"Malonu" - tyliai pasakiau.
Išgirstu toliau garsus:
"Ką tu ten darai prie mano telo? Vėl rašai per instagram'ą, kad aš gėjus?.." - išgirdau šmaikštų Kajaus balsą.
"Čia tau skambina" - pasakė Denisė.
"Klausau"
"Labas" - nejaukiai pasakiau.
" Labukas" - nusijuokė.
"Turiu du klausimus. Kur tu buvai kad po pirmos pamokos tavęs nebuvo ir ar norėsi eit į atrakcionus aštuntą?"
"Umm... Turėjau reikalų ir negalėsiu."
"Aišku, tai iki."- liūdnai pasakiau.

Atrakcionuose

Heilė pabėgo su Bredu kažkur ir aš likau su Chris. Vaikščiojom po atrakcionus iki kol aš negavau žinutės.
"Sveika Zoja, turbūs smagu linksmintis atrakcionuose, kai tavo vienas draugas išlėto miršta. Jei nori, kad jis išgyventų turi daryti taip. Ateik sutartu adresu viena. Ir atiduok save, kaip išpirką tavo draugo. Adresas *.....
Jei atvyksi ne viena jis mirs. Tau liko dvi valandos. LAIKAS TIKSI, MAŽUTE."

Sustingus žiūrėjau į telefoną iki kol neišgirdau Chris balso:
- Kas atsitiko?
- Man reikia eit, tu susirask juos ir pasakyk, kad aš išėjau.
- Aš tavęs vienos niekur nepaleisiu, - jis susiraukė.
- Man viskas gerai, tiesiog tokiai draugei reikia pagalbos - tyliai pasakiau.
- Netikiu, - jis pasakė.
- Tai ir netikėk, bet aš einu viena, - pradėjau eit.
Išėjus iš atrakcionų susiradau Chris mašiną. Mums kalbantis nugvelbiau jo mašinos raktus. Žinau, kad jame yra sekiklis. Ir žinau, kad Chris greit važiuos manęs ieškot. Aš spėjau jam įkišt į džinsų kisenę raštelį, kuriame rašoma, kad ir kas be nutiktų aš viską melavau atrakcionuose. Ieškok manęs. Aš su tavo mašina.

Privažiavus prie pastato duotu adresu išlipau iš mašinos. Pravėriau duris. Už džinsų buvau užsikišus ginklą, kurį radau po Chris mašinos sostu.
Eidama klausiausi kiekvieno garso. Išgirdau skausmo dejones rūsyje. Lėtai nulipau. Kuo ėjau gilyn į rūsį, tuo garsiasni balsai buvo. Priėjus paskutines duris atidariau. Ten sėdėjo Kolinas ir juokėsi iš Kajaus.
Ištraukus šautuvą užtaisiau ir nusitaikiau. Jis atsisuko.
- Sakiau, kad antrą kartą neprašausiu, - sušnypščiau.
Jis tik nusijuokė.
- Mažute, čia nieko nėra kas tau padėtų. Jei šausi Kajus mirs, nes į jį jau nutaikytas ginklas, - parodė į šautuvą. - Pasiduok, mažute, ir aš tau parodysiu ką aš galiu.
-Gerai, bet pirma paleisk jį, - parodžjau į Kajų.
Kolinas jį atrišo ir išnešė už durų mane užrakindamas. Greit išėmiau antrą šautuvą, kuris buvo nuteikytas į Kajų. Greit paskambinau Chris kol neatėmė telefono.
"Po velnių, Zoja, kur tu, kad negaliu susekt savo mašinos."
"*Adresas* prašau paskubėk. Kad ir kas man nutiktų prisimink aš tave ..." Tamsa.

CHRIS

Lėkiau su savo gauja kiek įgalėdamas greičiau į pasakytą adresą. Jei kas nutiks Zojai as išžudysiu visus.
Sustojęs prie pastato greit įbėgau į jį. Aš jį kažkiek žinojau. Ėjau su gauja tiesiai į rūsį dar dešimt pasiunčiau apžiūrėti viršaus. Girdėjau juoką atidaręs duris pamačiau netekusę sąmonės, kraujo klane gulinčią Zoją. Ir besijuokiantį Koliną.
Nušovęs jį greit pakėliau Zoją ant rankų. Matėsi, kad jos šonas sužeistas stipriai ir ji daug praradus kraujo. Liepiau savo vaikinams apžiūrėti patalpas. Tai aišku girdėjau susišaudymą ir vienas pranešė, kad yra sužeistas Zojos draugas. Jį nuveš į ligoninę.

Nuvežęs Zoją į ligoninę man nieko daktarai nesako. Ne per seniausiai ją išvežė į operacinę dėl komplikacijų.
Vienas dalykas mane slegia, ji gali mirt ir aš negalėsiu net draugu jos būt. Norėčiau, kad mes būtume daugiau nė draugai, bet aš visada viską sušiku. Ir dabar ji guli operacinėja ir nieko negaliu aš padaryt, kad jai būtų geriau, būtų laimingesnė. Jei galėčiau atimčiau visą jos skausmą, visas jos žaizdas. Paaukočiau viską už jos gyvybę. Aš sušiktai ją įsimylėjęs, bet niekad to jai negalėčiau pasakyt, nes aš jos nevertas. Ji verta geresnio. Geresnio už mane, už Karlą. Jos nė vienas vaikinas nebus vertas. Ji yra kažkas tobulo mano gyvenime ir dabar aš galiu ją prarast...

PO KAŽKIEK VALANDŲ

Nežinau kiek praėjo laiko, bet ką tik parvežė iš operacinės Zoja.
Pribėgau prie daktaro.
- Kaip ji? - susirūpinęs paklausiau.
- Ar jūs būsit jos šeimos narys?
- Aš jos pusbrolis, - pamelavau.
- Ji praradus daug kraujo ir nežinia ar iš vis atsikels. Dabar jos gyvybę palaiko aparatai.
- Galiu aplankyt ją?
- Nelabai norėčiau, bet jei liksit čia tada galit.
- Ačiū, - iškart nuskuodžiau į jos palatą.
Ji buvo tokia balta lyg porcelianinė lėlė. Atrodė, jei paliestum ją ji suduštų į milijonus dalelių.
Aparatai rodė jos lėtus širdies dūžius lyg būtų paskutiniai.
- Kad ir kas be nutiktų aš tavęs nepaliksiu, - tyliai sušnabždėjau.