Sorry, Love | LT

Ligoninės paslaptys

PAGALIAU NAUJA DALIS!!!

GALVOJAU NUMIRSIU GREIČIAU NEI PARAŠYSIU :D

NEPYKIT UŽ KLAIDAS

MYLIU, BUČIUOJU IR APKABINU.

GERO SKAITYMO... ;)

Tai....
Tai buvo Etanas.
- Kodėl tu čia? - paklausė jis.
- Aš tik norėjau pabūti viena, o tu? - pakėliau akis į jį.
- Aš čia dažnai vaikštau, - jis prisėdo prie manęs. - Kaip būdavau mažesnis visada su tėvais čia ateidavom.
- Iš čia matosi ryškiai žvaigždės.
- Gal už kokių 10 minučių prasidės metetorų lietus, - jis pasakė pakeldamas akis į dangų.
Aš dar niekad nebuvau mačius meteorų lietaus.

***CHRIS***

Priėjęs apleistą parką pamačiau du žmones sėdinčius ant suolelio. Įsižiūrėjęs pamačiau, kad tai Zoja su kažkokiu vaikinu... Mano širdį suspaudė akmuo. Greit visiems parašiau, kad ji parkelį su draugu. Aš tiesiog stebėjau juos. Negalėjau nei trupučio atitraukti akių.

***ZOJA***

Toks jausmas, kad kažkas mus stebi... Apsidaisiu nieko nepamačiau. Atsukus galvą į dangų pamačiau nuostabų reginį. Krito šimtai mažų švieselių, rodančių kur yra laimė... (žinau, kad nusikalbėjau)
- Tai nuostabu, - pasakiau.
- Aha... -jis tik tiek tepratarė.
- Tau nėra tokio jausmo, kad kažkas mus stebėtų? - tyliai sušnibždėjau.
- Truputį, bet juk tai apleistas parkas.
- Turbūt aš turėčiau jau eit namo, - pradėjau stotis.
- Zoja...
Aš tik atsisukau, o jis pabučiavo mane. Aš negalėjau atsakyt... Man per skaudu... Tik dabar supratau, kad jaučiu dviems vaikinams tuos pačius jausmus... Atsistojus nubėgau ne namų kryptim. Po ilgo bėgimo sustojau. Apsidairus pamačiau aplink save vien tik mišką. Pasiklydau...
Man iš karto prasidėjo panikos priepuolis. Nieko nemačiau... Nieko negirdėjau... Ar tai mano pabaiga?... Pajaučiau kaip atsijungiau.

***RYTAS***

Atsikėliau nuo skausmo nugaroje. Pramerkus akis pamačiau medžius. O Dieve... Juk aš pasiklydau. Įjungus telefoną bandžiau surasti ryšį, bet veltui. Mano baigiantis sugyti šonas vėl kraujavo. Atsistojus pradėjau žingsniuoti. Po gal kokių gerų dviejų valandų išėjau iš miško. Aš buvau netoli mokyklos. Ryšys čia jau yra. Paskambinau Lukui:
- Zoja kur tu? - pasigirdo išsigandęs Luko balsas.
- Aš netoli mokyklos. Prie miško.
- Ką tu ten veiki?!
- Tiesiog gali atvažiuoti?
- Tuoj būsiu.
Pabaigus kalbėti atsisėdau ant šaligatvio. Pajaučiau kaip silpstu. Už gerų 10 minučių Lukas jau buvo čia.
- Zoja! Kas tau nutiko? - išsigandęs pribėgo prie manęs.
- Miške... Pasiklydau... - sunkiai pasakiau.
- Kaip tu ten atsiradai?
- Aš... - nuleidau galvą.
- Tau reikia į ligoninę. Tavo šonas kraujuoja, - pamatęs kraują ant maikutės pasakė.
Lukas įsodinęs mane į automobilį nuvežo iki ligoninės.

***KITA DIENA***

Atsikėliau nuo pypsėjimo. Aš ir vėl ligoninėje.
- Matau, tau patinka ligoninė, - pasakė pažįstamas balsas.
Atmerkus akis pamačiau Beną, Luką, Vaidą, Bredą, Heilę, Kelę, Vaidą, Džeiką, Mantą ir Etaną.
Tai sakė Etanes.
- Ką tu sau galvojai? - pasakė Heilė. - Mes dėl tavęs jaudinomės, o tu žiūrėk ką darai... Tu esi savanaudė, - tai pasakė ir išėjo.
- Nepyk, bet šį kartą persistengei... - pasakė Vaidas ir visi išskyrus Luką su Benu išėjo.
- Atsiprašau, - tyliai pasakiau.
- Tai kad tau nėra už ką atsiprašinėti. Jie tik reaguoja per stipriai, - pasakė Lukas.
- Bet kodėl tu pabėgai?
- Aš ne pabėgau, o ėjau pasivaikščioti ir tada priėjau kažkokį parkelį. Ten aš prisėdau prie suoliuko ir sėdėjau. Iki kol neatėjo Etanas. Jis mane pabučiavo, o aš supratau, kad man patinka du vaikinai vienodai. Tada norėjau bėgt link namų, bet pagalvojau, kad ten bus Chris. Todėl bėgau link miško. Vėliau pasiklydau ir ištiko mane panikos priepolis, - net padusau kalbėdama.
- Ah... Tu nevėkšla mano, - pasakė Lukas.
- Gerai mes duosim tau pailsėti, iki, - pasakė Benas.
Vėliau užmigau.

***CHRIS***

Tai aš kaltas, kad ji atsidūrė ligoninėje. Aš net neprisiverčiau savęs nueit aplankyti. Nutariau, kad reikia laikytis nuo jos atstumo, nes kaip aš priartėju jai kažkas nutinka. Žinau, kad visi draugai dabar nuo jos nusisuko... Ir tai tik dėl mano kaltės, bet to jie nežino. Su Bredu susitarėm susitikti mieste. Staiga pamatau jį. Iš tikro jis vienintelis žino, kad aš buvau pas Zoją, tai net nesitikiu gero pokalbio.
- Ką tu sau manei eidamas pas ją? - jis susiraukęs paklausė.
- Net pats neįsivaizduoju.
- Jei tau sunku pripažinti, kad jinai tau patinka, tai jau nors negadink jos gyvenimo. Žinai kodėl jinai bėgo link miško? Ne turbūt... Aš nugirdau kaip ji pasakojo... Ji bėgo link miško, nes nenorėjo nei tavęs nei Etano matyti. Nesuprantu, kodėl jūs negalit palikti jos ramybėje...
- Galim jau nekalbėti šia tema.
-Gerai... Einam valgyt, nes tuoj numirsiu.

***ZOJA***

Atsikėliau kai jau buvo sutemę. Palatoje nieko nebuvo. Turbūt jau naktis. Sugalvojau padaryti sau eskursiją ligoninėje. (žinau, kad aš debilė...) Išėjus iš palatos nesutikau nei vienos seselės. Kažin kur visi. Juk negali tiesiog imt ir visus pacientus palikti be priežiūros. Staiga priėjau visai nematytas duris ant kurių buvo parašyta "Draudžiama zona". Dėl mano smalsumo aš atidariau duris. Ten girdėjosi žmonių klyksmai, prašymai pasigailėti ir keistai traukiantis vaikino juokas. Kuo ėjau giliau tuo garsesnis juokas iki kol jis sustojo. Aš taip pat sustojau ir atsisukau į vieną iš palatų su grotomis.
- Tu čia neturėtum būti, - išgirdau duslų balsą sklindantį iš palatos į kurią buvau atsisukus.
- Am... Aš nežinojau, - pasakiau kiek baimingai.
- Ar iš šios dailios panelės kartais išgirdau baimę? - jis pasirodė blankiame apšvietime. Nors nelabai aš galėjau įmatyti jo, vis tiek jis atrodė tobulai. - Žinai, bijoti yra gerai... Tai parodo, kad tu vis dar sveiko proto, - nusišypsojo.
- Turbūt aš turėčiau jau eiti, - pasakiau drebančiu tonu. Nors jis atrodė mielai viena mano pusė sakė nuo jo bėgt.
- O koks tavo vardas? - jis ignoravo mano žodžius.
- Zolija, - tyliai pasakiau.
- Zolija... Tai tikrai gražus vardas, - jis pasakė pažvelgdamas į mane. Jo akys buvo mėlynos kaip vandenynas. - Tu turėtum saugotis, nes ta dėmė ant tavo marškinių neatrodo gerai. Mano tėvas gydytojas, tai kažkiek nusimanau.
Aš pažiūrėjus į savo marškinius pamačiau didelę kraujo dėmę. Pradėjus judėti į ten iš kur atėjau išgirdau sakant vaikiną:
- Iki kito susitikimo, Zolija.
Prieš uždarant duris išgirdau tą tobulą vaikino juoką.

Grįžus į palatą spaudžiau gal kokia dvidešimt sykių mygtuką, kuris turėtų iškviesti seselę, bet niekas neatėjo. Reiškias teks savo žaizdą pačiai susitvarkyti.
Po kruopštaus darbo atsiguliau į lovą. Man vis dar neišėjo iš galvos tas paslaptingas vaikinas.
Kodėl jis draudžiamoje zonoje? Iš vis kodėl ligoninėje yra draudžiama zona? Koks to vaikino vardas? Ir ką jis turėjo omenyje sakydamas "Iki kito susitikimo, Zolija." Ar tai reiškia, kad aš dar jį sutiksiu?

KAIP JUM TOKIA DALIS?

KO NORIT KITOSE DALYSE
LABIAU?

DAUGIAU DRAMOS? ROMANTIKOS? SIAUBO? AR KITO?D

PARAŠYKIT Į KOMENTARUS :)))

OXOX BYE :**