Ji yra Zoja. Jos tėvai ją paliko kaip jai buvo 9 metai. Dabar Zojai yra 16 ir ji gyvena su savo vyresniuoju broliu - Luku. Zoja neturi draugų, visą gyvenimą gyvena užsidarius. Nors ji ir graži, ji mokykloje patiria smurtą ir patyčias.
Bet vieną di...
Praėjo dvi savaitės ir dabar mane išleidžia iš šios prakeiktos vietos. Per tą laiką mane lankė visi. Bandė pralinksminti. Net Karlas buvo užsukęs kelis sykius. Sakė, kad daugiau manęs nepaleis iš akiračio. O Chris... Kaip čia pasakius. Jis po tos dienos neaplankė manęs daugiau. Sakė Bredas, kad jis buvo dingęs savaitę, o paskui grįžo su kažkokia mergina. Minėjo, kad jos vardas yra Skaistė. - Jau susiruošiai? - paklausė brolis. Galiu pasakyt, per tą laiką, kai buvau ligoninėje su juo suartėjau dar labiau. - Taip, galim jau važiuot.
Grįžus namo buvo keista eit į savo kambarį. Juk ilgokai gyvenau pas Heilę namuose. Atsisėdau ant lovos. Pamatau ant pagalvės raštelį. Jame parašyta:
"Mano mieloji Zolija Heilings
Tu taip lengvai neišsisuksi. Vieną dieną kai tu nesitikėsi aš ateisiu. Sunaikinsiu viską kas tau neša džiaugsmą. Matysi, kaip jie kenčia. Ir viskas bus tik per tave. Vėliau aš tave kankinsiu. Tave persekiosiu. Tu niekada neturėsi normalaus gyvenimo. Mano mylimoji Zolija, aš tavo gyvenimą paversiu košmaru.
Tavo ištikimas gerbėjas ir priešas Kolinas"
Jis rimtai man grasina. To jau užtenka. Per mane nieks nenukentės. Aš jį sunaikinsiu. Sužlugdysiu. Jis prašys mano pasigailėjimo ir kad pabaigčiau jo kančias, bet tai bus tik pradžia. Atsistojus iš spintos išsitraukiau seną metalinę dėžę. Galvojau jau niekada to nenaudosiu. Tai kažkada buvo mano tėčio. Atrakinus iš jos ištraukiau šautuvą. Tai buvo mano, mėgstamiausias ginklas.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Taip iš manęs tyčiodavosi, mušdavo, bet jiems aš niekad neparodžiau tikrosios savęs. Šįkart aš jos neslėpsiu. Gal tai ne tik dėl keršto. Gal tai ir dėl Chris. Dėl sudaužytos širdies. Dėl to kad praradau Etaną. Bet man nesvarbu. Nuo dabar viskas pasikeis. Išsitraukiu telefoną ir surenku numerį, kurio galvojau jau niekada neprireiks. - Klausau, - atsiliepia Džeksonas. Džeksonas buvo mano praeitis. Jis buvo mano dešinioji ranka. Mano skydas. Mano slaptas geriausias draugas. Bet kaip aš norėjau palikt gaują. Savo gaują. Jis man pradėjo grasint. Sakė jei paliksiu jis mane nužudys. Ir vos taip neatsitiko. Vos nemiriau. - Čia Zozo tau skambina. Man reik tavo pagalbos. Jis nusijuokia. - Tu galvoji, kad taip padėsiu? O kur dingo pasakymas "aš noriu turėt normalų gyvenimą ir tu nesi jo dalis"- pamėgdžioja mane. - Neesmė dabar. Man reik sutvarkyt vieną reikalą ir noriu grįžt į gaują. Bet esmė tame, kad aš gyvenu Londone. - Tai nebūtų problema, bet vis tiek kas taip turėjo nutikt, kad narsioji ZOLIJA nori vėl grįžt? - Kolinas grįžo ir pasiilgau seno gyvenimo. - Bet pala, juk Koliną aš pats nušoviau prieš pusę metų. - Reiškias nepataikei, nes jis sušiktai nužudė mano draugą, kankino kitą ir vos nepražudė manęs ir dar grasina dabar man. Ir be to aš bendrauju su "Londono karaliumi" vienos iš įtakingiausios gaujos vadonu, po mūsų tai aišku. Jo vardas Chris. Mano draugas yra Kajus, kitaip jį vadina "šėtono kariu". Juk atsimeni tokias pasakas apie juos. -Bet tu prisimeni, kokios legendos sklandė apie tave. Pačios įdomiausios ir paslaptingiausios. Nuo to kad tu tave apsėdęs šotonas iki Hitlerio dukros/ sūnaus. (Neesmė, kad jis miręs jau seniai :))) ) Niekas nežino kas tu. Ar vyras, ar moteris? Bet visi žino, kad tu esi be sielos ir pati žiauriausia iš visų žmonių pasaulyje ir todėl pavadinimas kilo Zozo. -Jo, jo, o dabar ar padėsi? -
