NAMAS SU PORTALAIS

Untitled Part 4

V skyrius

Iš ryto gerdama kavą, savo gražioje atnaujintoje virtuvėje, išgirdau keistą garsą, lig varpelis suskambėtų. Apsidairiau, nieko nematau, gal lauke. Geriu toliau, garsas kartojasi. Nesupratau. Nuėjau ieškoti vietos, iš kur sklinda garsas. Virš komodos sienoje atsirado niša, joje gulėjo sulankstytas į trikampį popierius ir nuo jo sklinda tas garsas. Šiek tiek bijodama, atsargiai paėmiau, niša išnyko, liko ligi siena, išvyniojau, čia laiškelis.

Labas naujoji durininkė,

Skubu pasveikinti aktyvavus namą ir tapus nauja namo su portalais šeimininke, kad tau būtų lengviau adaptuotis, šiandien 10 val. atsiųsiu savo padėjėją. Ateik į rūsį jo pasitikti.

Raigardas.

Hmm.. Jus savo svečius irgi rūsyje pasitinkat? Mano svečiai visuomet įeina pro duris. Durys. Taigi keturios durys rūsyje. Na ir kaip pro jas kas įeis, jei jos stovi ne prie sienos o tuščioje erdvėje. Na pamatysim, kas per svečias ir kas tas Raigardas. Iki nurodyto laiko, liko mažiau nei 15 minučių, nubėgau į viršu nusiprausiau, susišukavau, persirengiau į džinsus ir juodus marškinėlius su baltu užrašu „Gera ten, kur aš esu" Nusišypsojau žiūrėdama į veidrodį, patinka man tas užrašas, nusileidau žemyn.

Įjungusi šviesą rūsyje, atsisėdau ant laiptelio, laukiu. Keturios durys, per kurias padėjėjas įeis? Pažiūrėjau į mobilų telefoną, rodo lygiai 10 val. ir nieko, dar kiek palaukiau - nieko. Taip ir galvojau, kad tai nesąmonė, ir ko nuėjau į rūsį, naivuolė. Tik atsistojau išeiti, vienos durys per visą durų perimetrą pradėjo švytėti, toks jausmas kad iš anos pusės ryški balta šviesa, o durys blogai uždarytos ir per tarpus sklinda šviesa. Bet nieks neįeina. Atsargiai priėjau prie durų, ranka pati priartėjo prie durų rankenos, paspaudžiau ir durys atsidarė. Už durų stovi aukštas, sportiško kūno sudėjimo, šviesiaplaukis, tikriausiai mano bendraamžis, vyras, žiūri į mane savo pilkom akim ir atvira šypsena. Negalėdama atitraukti nuo jo akių, atsitraukiau nuo durų, kad jis galėtų įeiti. Jis įėjo, mes stovėjom ir spoksom vienas į kitą. Mano ranka pakilo norėdama jį paliesti, kai suvokiau ką darau, staigiai atitraukiau ranką, o šitas akiplėša:

- Paliesk mane, jei nori įsitikint, kad aš esu tikras, – tarė juokdamasis, pajutau kaip raustu, siaubas kaip mergaitė išraudau. Įsižeidžiau.

- Ko tau reikia? - išrėžiau, stoviu susiraukusi, rankos ant šonų.

- Man, nieko, o tau naujokė, reikia mano pagalbos, - ir nuėjo kaip pas save namie į svetainę, įsidrėbė skersai fotelio, tabaluoja kojomis, baltais nematyto dizaino marškiniais, šviesiai rudom kelnėm, žiūri į manę ir šypsosi. - Gal išvirsi kavos, seniai gėriau, pasiilgau šio gėrimo.

- Aš tau panaši į tarnaitę? – pakėliau antakį.

- Į svetingą šeimininkę. – šmaikščiai tarė.

- Kaip matai, apsirikai. Sakyk ką turi ir vyniok iš čia, – ir nurodžiau pirštu į duris, o šis akiplėša vėl juokiasi.

- Ne į tas duris rodai, - ir sėdi įsišiepęs, ką su juo daryti? – kad nepradėtum galvoti kaip mane išvaryti, iškart sakau, aš čia kurį laiką pagyvensiu.

- K-ką? Aš negyvenu su nepažįstamais, - pasimetus lemenu.

- Oi, koks aš nemandagus, - atsistojo, demonstratyviai kvailiodamas nusilenkė, - mano vardas..

- Pajacas, – pertraukiau aš jį.

- Pacas, – pataisė jis mane.

Cha, cha, cha nesusivaldžiau ir visu balsu juokiuosi.