NAMAS SU PORTALAIS

Untitled Part 7

VII skyrius

Įprastas vaizdas dingo. Garsų nėra. Jausmas tarsi kažkur kristum, po kojomis pajutau tvirtą paviršių, bet jis vėl dingo iš po kojų, neišsilaikiau ir nugriuvau. Atsistojau apsidairydama. Aš atsidūriau didelėje apvalioje salėje su kolonomis, pro vitražinius langus skverbėsi saulės spinduliai, atsispindėdami ant grindų spalvotomis mozaikomis. Sienos sniego baltumo, jokių baldų, tuščia apvali salė.

- Kur aš? – uždaviau retorinį klausimą, nes atsakinėti nebuvo kam.

- Aš galiu atsakyti, - pasakė sodrus vyriškas balsas iš už kolonos.

- Būtų smalsu sužinot, - atsakiau balsui.

Iš už kolonos išėjo aukštas brutalus trisdešimtmetis vyras, juodais drabužiais, brunetas neilgais plaukais. Toks „blogas berniukas" gražių vyriškų veido bruožų. Mmm, gražuoliukas.

- Tu mano rūmuose, - atsakė jau ne balsas, o visas vyras.

- "Mano rūmuose" išsamus atsakymas, tau taip neatrodo?

Vyro lūpas palietė šypsena, priėjęs:

- Leisk prisistatyti - Teodoras "Nežinomų žemių" valdovas ir tu mano rūmuose.

- Aš Sandra, - atsakiau, - kodėl aš čia?

- Sakykim, aš pakviečiau tave į svečius.

- Hm.., Tikrai? Tau neatrodo, kad įprastas pakvietimas būna, kiek kitoks, pavyzdžiui mandagesnis ir su galimybę atsisakyti?

- Kai kurie pakvietimai būna be tokių galimybių, - atsakė jis šaltai žiūrėdamas tiesiai į akis. Nuo tokio žvilgsnio norėjosi pasislėpti, bent už greta esančios kolonos.

- Tuomet pamiršai mano palydovus, - sukaupusi visą drąsą atrėžiau jam.

- Nepamiršau. Aš tikslingai nukreipiau jų dėmesį, kitaip jie prieštarautų tavo viešnagei.

- Gal tam yra pagrindo?

- Jei pagrindo nėra, ji visuomet galima surasti, - atsakė Teodoras – Aš tik noriu susipažinti su nauja durininke, mes jos neturėjome virš 100 metų. Dabar visiems smalsu, kas ji, aš ne išimtis.

- Man pačiai smalsu susipažinti su pasauliais ir jų gyventojais, bet tai ne priežastis užpulti mano draugus, o mane pagrobti, - atrėžiau, - vilkolakiai mus mandagiai pakvietė, ko negaliu pasakyti apie tave.

- Mieloji Sandra, esi dar labai jauna ir nesupranti visų intrigų, – aiškina jis kaip mažam vaikui. – Ar žinai, kad genties vadas vyras mėgstantis betarpiška paklusnumą ir mėgstantis psichologinį spaudimą? Gauti durininkę jam ir genčiai būtų didžiulė sėkmė.

- K-ką??? – paklausiau, gaudydama orą kaip žuvis. Pora kartų giliai įkvėpiau, nusiramindama.

- Mieloji, naivioji Sandra, – nuolankiai į mane žiūrėdamas tarė, - tu jų nepažįsti, jie greitai, tave supančios ir uždės paklusimo apyrankę. Ne eikite pas juos.

- Kas per apyrankė?

- Kai uždeda tą apyrankę negali prieštarauti, dažniausiai vilkolakiai savo antroms pusėms jas uždeda, nes nemėgsta, kai jiems prieštaraujama. Todėl tai ne tik paklusnumo apyrankė, kai kas vaidina jas santuokinėmis apyrankėmis.

- Jiems patinka kai jų antra pusė neturi valios?

- Taip.

- Absurdas.

- Absurdas ar ne, neikite, jie darys viską, kad užmautų tau apyrankę. – griežtai nurodo kaip mažai mergaitei ką daryti.

- Ačiū, kad įspėjai, aš nepriimsiu iš jų apyrankės.