NAMAS SU PORTALAIS

Untitled Part 1

I skyrius

- Laba diena, aš pas notarą Bernatonį, dėl testamento, - kreipėsi į sekretorę įėjusi senolė, drebančiu balsu.

- Ponas Bernatonis jūsų laukia, praeikite prašom, - palydėjo į kabinetą, jauna notaro sekretorė.

Garbingo amžiaus, ne aukšta, solidi ponia, sidabriniais trumpais plaukais, krentančiais ant raukšlėto veido, pasirėmusi lazdele, lėtai įėjo į notaro kabinetą.

- Prašome prisėsti pone Kvedaravičienė ir pasirašyti, - tarė notaras rodydamas jai brangiu parkeriu, kad nesuklystų ir nesugadintų jau paruoštų, testamento dokumentų, - čia ir čia. Ačiū. Vienas egzempliorius jums, vienas man, kitas bus išsiųstas jūsų mirties atveju paveldėtojai, jūsų nurodytu adresu, kaip jus pageidavote. – mandagiai paaiškinęs, įdėjo pasirašytus dokumentus į segtuvą.

- Ačiū, viso gero, – atsisveikino, sunkiai stodamasi, senolė.

Išėjusi iš notaro kabineto, ištraukė senjorams skirtą didelį, mygtukinį mobilų telefoną, drebančiu pirštu paspaudė žalią ragelį, kuris surinko paskutinį rinktą numerį.

- Klausau, - pasigirdo ragelyje po antro signalo sodrus vyriškas balsas.

- Testamentas pasirašytas, aš pasirūpinau namu. Ji - durininkė, tai nekelia abejonių, namas ją priėmė.

- Mes Jums dėkingi, jus gera namo sergėtoja. Naujoke mes pasirūpinsime, kai tik ji aktyvuos namą.

- Sudiev.

Ragelyje pasigirdo trumpi signalai.

Po trijų mėnesių.

Ankstyvą šeštadienio rytą, mane pažadino skambutis į duris. Gulėdama lovoje pramerkiau akį, jei neatidarysiu, gal išeis, nereikės keltis, antklode užsiklojau galvą. Nenoriu keltis, ir taip puse nakties nemiegojau.

Skambutis kartojosi dar ir dar, nervindamas mane. Kas toks įkyrus? Nejau nesupranta, jei neatidaro reiškia nėra arba nenori.

Skambutis vėl pasikartojo varydamas mane į neviltį. Teks keltis. Nenorėdama palikti šilto guolio susivyniojau į antklodę, nuleidau kojas ant šaltų grindų, per kojas nubėgo šalti šiurpuliukai, net susipurčiau ir nuėjau atidaryti durų.

- Labas rytas, jums registruotas laiškas, pasirašykite, - pasakė paštininkė, šabloninę frazę, įteikdama man voką. Nekreipdama jokio dėmesio į mano nepatenkintą veido išraišką.

- Ačiū, - pasirašiusi, uždariau duris, murmėdama sau po nosimi: net per išeigines neleidžia pamiegoti. Kodėl paštininkai laiškus atneša ankstį ryte?

Mažutėje, penkių kvadratų, seniai nemačiusioje remonto virtuvėje, aplupusiais dažais, pasenusiais baldais, pasidariau kavos. Atsisėdau susivyniojusi į antklodę ant kelis kart perdažytos taburetės, atplėšiau voką. Gerdama karštą kavą, skaitau ant oficialaus notarinio blanko atspausdinta laišką. Beskaitant laiške esantį pranešimą, mano akys, su kiekvienu sakiniu, vis labiau plėtėsi iš nuostabos. Miegas išsisklaidė akimirksniu.

Negali būti! Aš gavau palikimą. Kaimynė, pone Kvedaravičienė, iš gretimo namo, testamentu paliko man savo namą. Neįtikėtina! Žiūrėdama į laišką, negalėjau apsispręsti, džiaugtis ar liūdėti. Beveik nepažįstamas žmogus palieką tau ne menkniekį, o visą namą. Po bemiegės nakties ir taip mintys sujauktos, o čia, tokia žinia. Reikia šiek tiek laiko nurimti ir surikiuoti mintis.

Nuėjusi į vonią nusiprausti, pasižiūrėjau į veidrodį, rudos akys patinusios nuo ašarų ir paraudusios aplinkui, susivėlę plaukai, išvada - atrodau nekaip. Nusiprausiau šaltu vandeniu, kad nuimčiau akių patinimą ir grįžau į virtuvę, toliau gerti kavos. Į lovą grįžti nebeapsimoka, vis tiek pažadino ir jau atsikėliau.