NAMAS SU PORTALAIS

Untitled Part 14

XIV Skyrius

Iš miego mane pažadino susijaudinęs Rišaras.

- Sandra, Sandra, - šnabždėjo užkimusiu balsu, judindamas mane už peties, - pabusk.

- Kas nutiko? - sugirgždėjau užkimusiu balsu, gerklę skauda negailestingai.

Atsimerkusi pamačiau šalia mūsų, stovinčius du vyrus. Keistai apsirengusius, veido spalva baltai mėlyna ar tai pilka. Toks įspūdis, kad nekarto nebuvo saulėje. Šalia kiekvieno ore kabėjo kamuolio didžio šviestuvas. Pilkai mėlynas siauras veidas, maža burna, gyliai pasodintos akys, atlėpusios ausys aštriais galiukais, keistoki. Urviniai žmonės. Ar žmonės?

- Kas jus? - pašnabždomis paklausiau nepažįstamųjų.

- Jus esate mūsų valdose, kaip čia atsiradote? - klausia vyresnis iš pažiūros vyras, neatsakęs į mano klausimą.

- Mes buvome urve, kai užliejo vanduo, mus nešė srovė, kol galų gale išnėrėm čia. – sutrumpintai paaiškinau jiems mūsų istoriją, trūkinėjančiu balsu.

- Jus mums nematyti.

- Jus mums taipogi. Gal galėtumėt parodyti, kaip iš čia išeiti į viršų? - kreipiausi į juos.

- Į viršų? Mes ten nesilankom, - atsakė vyresnis.

- Ką? Kodėl? - nesupratusi paklausiau.

- Jau daug amžių saulė akina mūsų rasę.

- Gal galėtumėte parodyti kelią į viršų, mes norėtume sugrįžti namo. – pakartoju prašymą.

- Aš negaliu parodyti, bet žinau kas gali. Eime palydėsime jus į miestą ir paklausime ar jis sutiks jus palydėti.

Greitai susivyniojome savo daiktus, sudėjau į kišenę. Pasiruošėm eiti.

- Ačiū. Aš Sandra, o čia Rišaras, - pradėjau pažintį.

- Aš Karimas, - prisistatė vyresnis.

- Mano vardas Mintas, - prisistatė antras vyras.

- Pas jus keisti šviestuvai, - pasakiau rodydama į apvalų šviečianti judanti kamuolį.

- Tai magiški žibintai, jie juda kartu su mumis.

- Geras išradimas, o svarbiausia patogus, nereikia nešti, - tariau įvertinusi išradimą.

- O kas pas jus per pailgas šviečiantis daiktas? - rodydamas į mano žibintuvėlį paklausė Mintas.

- Tai žibintuvėlis, - atsakiau, - lemputė veikianti nuo baterijų.

- Jis turi gerą spindulį, gerai apšviečia tolimus objektus, - susižavėjęs tarė Mintas.

Kalbėdami leidomės vis žemiau ir žemiau išėję iš koridoriaus stovėjome įspūdingo didžio erdvėje. Po mūsų kojomis bruzdėjo apšviestas požeminis miestas. Virš miesto akmeninės lubos. Per visą miesto perimetrą nedidukai arkiniai balkonai, akmeniniai namai, be stogų. Ir tikrai, kam jiems stogas, kai čia nei lyja, nei sninga, nei vėjas pučia. Stovėjau žiūrėdama į įspūdingo didžio požemin miesto gatvelių vingius, vis galvodama, ką gi man tas miestas primena. Toks jausmas, kad kažką panašaus, jau kažkur esu mačiusi. Taigi Koliziejų. Tikrai taip. Jo viduje daug nedidukų kambariukų be stogų, jis irgi toks akmeninis ir koridoriai einantys aplinkui visą miestą, kaip labirintai, o iš šonų daug arkų.

- Čia tai bent! Įspūdingas miestas. Nežinojau, kad po žeme, kas nors gyvena ir išvis, kad tai įmanoma, - tariau užkimusiu balsu.

- Kas tau su balsu, jis visada pas tave toks? - pasidomėjo Karimas.