NAMAS SU PORTALAIS

Untitled Part 13

XIII Skyrius

Ką daryti? Mintys iš išgąsčio išsilakstė į visas puses. Stoviu prisimerkusi nuo riškios šviesos, dairausi. Susiėmiau. Reagavau akimirksniu, sugriebiau už rankos Rišarą ir pasileidau bėgti atgal į urvus. Bėgome šonu, siauru koridoriumi, mačiau kad tuoj galės pagriebti Rišarą. Bėgau nežiūrėdama į kelią. Kai prabėgom siaurą koridorių įjungiau žibintuvėlį, persekiotojai nuo mūsų neatsilieka, reikia skubiai ką nors daryti. Klausimas ką? Nesugalvojus nieko kito kaip tik, prieš įbėgant į platų urvą, atsigręžiau ir apakinau persekiotojus žibintuvėliu. Išjungusi žibintuvėlį, patraukiau Rišarą paskui save už iškišulio. Pasilenkusi radau nedidelį akmenuką ir mečiau į priešais esantį koridorių. Senas, kaip pasaulis triukas, bet jis suveikė. Sunkiai kvėpuodami, vos atgaunantys kvapą, stovime aklinoje tamsoje. Ką daryti dabar? Išeiti negalime, eiti toliau irgi. Galvok, Sandra, galvok. Atsirėmiau nugara į akmeninę sieną, akmenų nelygumai įsirėžė į nugarą – nepatogu. Apsisukau į sieną pašviesdama žibintuvėliu, kas čia man taip remiasi į nugarą, o ten akmeninis iškyšulys už kurio matosi dar vienas koridorius. Tik praėjimas itin siauras. Rišaras pralįs, o kaip aš? Gal kaip nors įsisprausiu, toliau lig platėja.

- Rišarai, pabandyk pralįsti, – pašnabždomis tariau jam. Jis pralindo, - dabar imk žibintuvėlį pašviesk, ar yra kur eiti?

- Ne. Čia aklavietė.

- Pavaikščiok palei sienas, gal rasi praėjimą. Pažiūrėk visus iškišulius, gal bus kas nors už jų.

- Ne, nėra – atsakė po kurio laiko.

- Hm. Gal pabandykim čia pasislėpti.

Vos pralindau pro siaurą tarpą. Čia buvo, tarsi akmeninė kišenė, mums tinkanti išlaukti pagalbos. Kam lakstyti, nežinia kur? Galima čia palaukti, o vėliau bandysim išeiti. Taip kaip yra du akmeniniai iškišuliai, net šviesą neprasiskverbs iš čia į urvą, į kurį turėtų sugrįši mūsų persekiotojai. Labai gerai.

- Sėskis, mes čia ilgam.

Atsisėdusi ant žemės, pajutau kokia ji šalta ir nugarai nepatogų. Įdomu, ką aš turiu, tokiam atvejui erdvinėje kišenėje, tikiuosi ne veltui nusiaubiau kelias parduotuves. Pasukau žiedą, žiūriu asortimentą. Aš tikriausiai paranojikė, kad tiek daiktų prikroviau į ją, visiems gyvenimo atvejams. Kai ką, mums tinkamo suradau. Išėmiau žibalinę lempą, degtukus, turistinius kilimėlius, ir pledus. Uždegiau žibalinę lempą, pastačiau ant grindų.

- Norėtum pagulėti, ar sėdėsi?

- Sėdėsiu.

- Imk išvyniok kilimėlį, dalį palik ant žemės, dalį atremk į sieną, kad nugarai būtų minkščiau ir užsiklok pledu.

Atsisėdom šalia vienas kito, užsiklojom pledais.

- Kaip tave pagrobė?

- Žaidžiau su draugais slėpynes, nubėgau už uolos, o ten kažkas keisto, priėjau arčiau pažiūrėti, iš niekur išlindo ranka ir sugriebė mane. Aš rėkiau, bandžiau ištrūkti, muisčiausi kaip galėdamas, bet man nepavyko. Man ant galvos uždėjo maišą, nieko nemačiau. Ilgai nešė, su manimi niekas nekalbėjo, numetė ten, kur jus mane radote. Man buvo baisu, aš rėkiau, dūsau ir drebėjau, verkiau, bet nieks neatėjo. – pravirko, pasakodamas patirtą siaubą Rišaras.

Apkabinau ji, paglosčiau ramindama. Toks mažas o jau tiek išbandymų patyrė, ne kiekvienas suaugęs atlaikytų. Taip ir sėdėjom apsikabinę. Kiek aprimęs Rišaras nuo manęs nesitraukė.