NAMAS SU PORTALAIS

Untitled Part 25

XXV skyrius

Nusileidome pietums į valgomąjį, kur jau visi susirinko. Mums pateikė skanius pietus, ant didelio apvalaus stalo. Mėgaudamiesi maistu šnekučiavomės, dalinomės įspūdžiais apie pagrobimą ir mūsų paieškas.

- Sandra, vos nepamiršau, štai tavo vėrinys, - tarė Pacas paduodamas man, požeminio miesto valdovo sūnaus dovaną.

Šalia sėdėjęs Teo įsitempė ir papilkėjo iš pykčio.

- Iš kur jis pas tave? – atsisukęs į mane piktai klausia, gręždamas mane žvilgsniu.

Šaronas ir Raigardas taipogi įsitempę laukia mano atsakymo.

- Tai Minto dovana, - ramiai atsakiau, nesupratusi jų nepasitenkinimo.

Teo švelniai tariant supyko, kad tik žaibais nesisvaidė ir iš ausų dūmai nerūko. Matydama tokią jo reakciją, pasimuisčiau kėdėje įtardama kažką negero. Šaronas su Raigardu įsitempę apsikeitė žvilgsniais.

- Khm, - prasivalė gerklę Raigardas, - Sandra, tu žinai kas tai per vėrinys? – paklausė jis į mane žiūrėdamas.

- Ėmm.. žiūrint į jūsų reakciją, manau kad ne, - atsakiau neužtikrintai, pervesdama žvilgsnį nuo vieno prie kito, ieškodama juose atsakymo ir bandydama suprasti, kas yra ne taip su vėriniu.

- Šis vėrinys yra nepaprastas, jis atveria jausmus, - paaiškino Raigardas. – tai yra tokį vėrinį dovanoja tik tai, kurios jausmus nori atverti.

Sėdžiu suglumusi, bandau suvirškinti gautą informaciją. Kodėl Mintas paskutinę akimirką man padovanojo vėrinį, juo labiau jei jis užkerėtas ir kodėl į tą faktą taip reaguoja vyrai. Atsakymo nerandu, per mažai informacijos.

- Sandra, - ištraukė mane iš minčių Šaronas, - tu žinai, kad požemių valdovo sūnus yra ne tik busimas valdovas bet ir pranašas?

Dar geriau!

- Ne.

- Sandra, kas tave sieja su Mintu? - klausia susikrimtęs Teo, veide atsispindi nuoskaudos šešėlis.

Jo klausimas ir nepasitikėjimas perveria man širdį tarsi durklu. Nejau jis apie mane taip galvoja? Iš nuoskaudos pasidarė sunku kvėpuoti, akis pritvinko ašarų, bet aš nesiruošiu teisintis ten kur nėra mano kaltės ir eina jie visi velniop! Pamirksėjau suvaldydama ašaras, suėmiau save į rankas ir ignoravau Teo klausimą.

- Raigardai, jei jis užkerėtas, kas bus jei jį užsidėsiu?

- Tu atsidursi šalia savo išrinktojo ir pajusi jo jausmus ir savo atversi, - paaiškino Raigardas.

- Kodėl Mintas man padovanojo tokią dovaną?

- Sunku pasakyti, arba jis tikrina tavo jausmus jam arba jis kaip pranašas matė jog tau sunku atsiverti ir tam kad įsitikintum tavo išrinktojo jausmu tikrumu. – atsakė rimtai į mane žiūrėdamas Raigardas.

Dovana pasirodo su siurprizu.

- Papasakok apie Mintą, - paprašė Raigardas.

- Jis su dar vienu mus surado, - pradėjau.

- Jis jūsų nesurado, - pertraukė Raigardas, - manau jis tiksliai žinojo, kad ten busite.

- Nuvedė į miestą, - tęsiau pasakojimą. – po to kai susisiekėm su jumis, pasiūlė apžiūrėti miestą, kad laukimas neprailgtų. Su juo ir Rišaru vaikščiojome, jis papasakojo kaip ir iš ko jie gyvena, nuvedė į dirbtuves, kur šlifuoja brangakmenius, o kai priėjome juvelyrų dirbtuvę, pamatėme šį vėrinį. Rišaras panoro padovanoti jį mamai, nes tokios pat spalvos jos akys. Po to atvykote jus, mūsų pasiimti. Aš supykau, jog liepė pasirašyti paleidimo sutartį ir prieš išvykstant mus pasitiko Mintas ir įteikė atsisveikinimo dovaną, paprašęs išvynioti ją tik namie ir atsiprašė už savo tėvo elgesį, tik tada aš supratau, kas jis yra.