NAMAS SU PORTALAIS

Untitled Part 18

XVIII Skyrius

Iš drakonu liko tik Žeraldas su Rada ir dukrele ir Šarono šeima. Ir mes svečiai, Rima su Pacu, Raigardas ir aš su Teo. Susėdę prie stalo mėgavomės skaniais pietumis ir gera draugija. Bendravom be jokios įtampos, kaip seni geri draugai. Kai Šaronas mane pribloškė tardamas:

- Sandra, tu vienintelis žmogus, kuris išgelbėjo drakono vaiką ir ne vieną, o du. Klanas nusprendė tave apdovanoti priimdamas tave į šeimą.

- Šaronai, - tariau pasimetusi, - tikiuosi tu atsimeni, kad aš naujokė ir kol kas ne kažin ką žinau apie jūsų pasaulį ir papročius, tai prašau man paaiškinti ką tai reiškia.

- Tu tapsi mūsų šeimos nare, gausi mūsų globą, mes tavim rūpinsimės ir ginsime.

Va, tai tau!

- Šaronai, neprivalai, to daryti, aš žinau kad jus esate dėkingi. Tai nebūtina.

- Žinau, kad neprivalau, taip nusprendžiau ne tik aš. To reikalauja mano šeima ir klanas tam pritaria. Nuo šios dienos visas klanas bus už tave atsakingas. Eime.

Mes nuėjome į salę, apšviesta deglais, ant grindų, per vidurį vos matomas nematytas ženklas, iš šono pjedestalas ant kurio stovi raižyta dėžutė, iš abiejų jos pusių liepsnoja du dideli deglai. Šaronas nuvedė mane į piešinio vidurį. Drakonai sustojo ratu aplink piešinio kraštus. Šaronas stovėjęs kiek atokiau, užgiedojo, jį palaikė stovėję ratu drakonai. Nuo jų giedojimo ant grindų pavaizduotas ženklas išryškėjo. Nuo kiekvieno drakono manęs link nusidriekė šviečiantis spindulys, pasiekęs ženklą, kurio vidury aš stovėjau jis sužybo. Stovėjau vidurį, žinojau kad jie nieko blogo man nedarys, bet nuo jų sklidusi galinga jėga vertė jaustis mane mažu mažiausiai nejaukiai. Kūnas nuėjo pagaugais, plaukai tarsi nuo elektros įtampos pamažu stojosi piestu. Toj stovėsiu kaip pienės pūkas. Šaronas paėmęs iš dėžutės stovinčios ant pjedestalo mažą siaurą durklą. Prisijungė prie drakonu choro kartodamas burtažodžius, paėmęs mano riešą įpjovė, tą patį padarė sau ir sujungė mūsų kraujuojančius riešus, žaizdą į žaizdą.

Pažiūrėjau į jį išplėtusiomis iš siaubo akimis, taigi taip negalima. Vos tramdžiau inkstinktą nuo jo atšokti. Taip ir norėjosi ištraukti iš jo gniaužtų ranką ir paslėpti ją už nugaros. Laikydamas mūsų riešus sujungtus, Šaronas su choru staiga nutilo. Aš stovėjau pasimetusi, nežinodama ką daryti ir kaip elgtis, todėl tik žiūrėjau į jį nemirksėdama.

Jis patraukė nuo mano rankos savo riešą. Kraujo nėra, žaizdos taipogi, tik randas liko. Įsižiūrėjau, deglų šviesoje blogai matėsi, bet tai ne randas, o drakono tatuiruotė. Pažiūrėjau į Šaroną vėl į savo riešą, man pasirodė, kad drakono tatuiruotė sujudėjo. Atsargiai jį paliečiau pirštu, jis pažiūrėjo tiesiai man į akis. Aš išprotėjau, į mane žiūri tatuiruotė. Tuo metu drakoniukas papurtė galvą ir pradėjo lipti mano ranka link peties. Pamirksėjau, tikėdamasi prasivalyti akys, ir atsikratyti haliucinacijų. Vėl pažiūrėjau, jis tikrai juda mano ranka aukštyn. Pakėliau marškinių rankovę. O drakoniukas pavaikščiojo peties plote, ieškodamas patogesnės vietos, apsuko kelis ratus ir suradęs sustingo tarsi spalvota tatuiruotė, nors kol lipo riešu, buvo tik drakono kontūras. O dabar matosi visos drakoniuko piešinio detalės. Kai tik jis ten įsitaisė, savaime užgeso viso žvakės, liko degti tik deglai prie dėžutės, kur gulėjo durklas.

- Sveika atvykusi į šeimą, - iškilmingai tarė Šaronas, aidas pagavo žodį šeima ir dar ilgai aidėjo.

Apsidairiau, visi stovėjo džiaugdamiesi, o Rimos skruostais riedėjo ašaros. Tai pamatęs Šaronas tarė jai: