NAMAS SU PORTALAIS

Untitled Part 23

XXIII skyrius

Apėjau susikrimtusį Teo, nes durys buvo už jo, atidarau. Įbėga Pacas išprotėjusiu žvilgsniu dairosi.

- Sandra, Sandra, - šaukia Pacas, - aš jos neapsaugojau, atleisk man. Vaikšto iš kampo į kampą, susiėmęs už galvos, neadekvatus Pacas.

- Pacai, - šaukiu, jis neatsiliepia, nerimastingai vaikšto save linčiuodamas, - paaiškink ramiai, kas nutiko, - stabdydama jį paėmiau už pečių, kad jis pažiūrėtų į mane ir susikoncentruotų.

- Sandra, aš tik akimirkai ją palikau.. tik akimirkai, - susiėmęs už smilkinių, - grįžtu o jos jau nėra, tik pranešimas.

- Pacai, kur Rima? Koks pranešimas? – šaukiu išprotėjusiam Pacui.

- Štai, - paduoda man neaiškų daiktą.

Pažiūrėjau, kas tai yra, piramidės formos permatomas kristalas. Ką su juo daryti?

Man padėjo Teo, jis priėjęs paėmė į rankas vir šio daikto ore pakibęs plevėsavo pranešimas.

Keičiame merginą į druidą. Rytoj 12 val. kavinėje „Trys draugai" Manau nereikia grasinimų ir taip aišku.

- Ją pagrobė, - tyliai išlemenau, bandydama suvokti situacijos rimtumą. Nepajėgiau pajudėti iš skausmo veriančio krūtinę, gaudydama orą, žiopčiodama tarsi žuvis.

- Kvėpuok, - tarė Teo, apkabino ramindamas, prisiglaudžiau prie jo, norėdama pasislėpti nuo visų problemų. Kai galvoje vėl pasibeldė ir kaip tik tuo momentu, kai Teo ramindamas mane glostė aš susiraukiau, nuo garsaus beldimo galvoje. Teo atsitraukė žiūri sumišęs. Aš nuo jo pasitraukiau norėdama nueiti atidaryti duris.

- Sandra, - bando mane sulaikyti, - ar kažkas ne taip tarp mūsų, iki šiol galvojau, kad viskas gerai, gal aš klystu? - tarė susikrimtęs Teo, žiūrėdamas į akis, bandydamas ten rasti atsakymą.

- Viskas gerai, - numojusi ranka, nuėjau atidaryti durų.

Tarpdury stovi susirūpinęs Raigardas.

- Teodorai, kaip tik tu man reikalingas. – tarė įeidamas, - Pacai susiimk ir su visomis smulkmenomis papasakok kas įvyko.

- Einam į patogesnę vietą, - pasiūliau lydėdama į pasitarimų kambarį. - Gal pakviesti Šaroną? – paklausiau magistrų.

- Sandra, niekur neišeik, situacija neaiški, kviesk per tatuiruotę, – nurodė Raigardas.

Prisiliečiau prie peties, susikaupiau ir pakviečiau Šaroną, kad jis prieitų prie durų. Netrukus išgirdau beldimą. Nubėgau į apačią, atidariau duris ir puoliau jam į glėbį apsiverkdama.

- Brangioji, kas nutiko, - apkabino ramindamas sunerimęs Šaronas, - ššš na nereikia taip sielotis, mes viską išspręsime, sakyk kas nutiko. Tu gi žinai, kad turi dabar kuo pasikliauti. Na gi neverk, Sandra, aš neatsparus moteriškoms ašaroms. – sako pasimetęs nuo mano ašarų Šaronas.

- Šaronai, Rimą pagrobė, – ištariau kukčiodama, - tave kviečia Raigardas su Teo, jie viršuje.

- Eime, kartu mes išspręsime bet ką, - apkabinęs vedasi mane laiptais į pasitarimų kambarį, - tu tiki manimi?

- Aha, - te galėjau išlementi dūsaudama.

Pakilome laiptais į viršų, tarpdury laukė susimąstęs Teo, jis linktelėjo Šaronui pasisveikindamas, o į mane įdėmiai žiūrėjo. Kai mes priėjome, paėmė už rankos, apkabino priglausdamas prie savęs.