NAMAS SU PORTALAIS

Untitled Part 19

XIX skyrius

Namai mieli namučiai. Nuėjau prileidau karšto vandens į vonią, uždegiau daug žvakių, atsiguliau atsipalaiduoti. Gulėdama vonioje galvojau, kaip pasikeitė mano gyvenimas, po namo aktyvavimo. Kiti pasauliai, nauji pažįstami, net gi nauja šeima. Šarono šeima nuostabi, gera būti jos dalimi. Aš jei irgi rūpinsiuosi. Reikia Rišarui nupirkti žaislų iš mūsų pasaulio, kaip mažajam broliukui.

Mano gyvenime atsirado nepaprastas vyras - Teo. Gražus, traukiantis mane kaip ugnis plaštakę. Žinau kad patinku jam, jis atvirai siekia mano dėmesio, bet bijau nudegti. Su vyrais man nesiseka. Nenoriu likti sudaužyta širdimi. Sekmadienį eisiu į pasimatymą, įdomu ką jis suplanavo. Nusipraususi apsirengiau, plaukų nedžiovinau, savaime išdžius. Apsidairiusi miegamajame pagalvojau, turiu nuosavą namą, o praleidžiu čia taip mažai laiko. Nusileidusi į apačią, nuėjau į virtuvę pasidariau lengvą vakarienę iš buvusių šaldytuve produktų. Įsikūriau svetainėje, įsijungusi televizorių pavalgiau.

Kaip seniai aš normaliai negyvenau, po to kai gavau namą, kažkas vis įvyksta. Gerai tai ar blogai? Gerai, tikrai gerai. Nenuobodu gyventi. Nusišypsojau. Viskas taip staigiai pasikeitė, kad tik spėk gyventi. Niekada nežinai, ką atneš rytojau diena. Bežiūrėdama televizorių nugrimzdau į miegą.

Pabudau nuo beldimo mano galvoje, pašokau iš netikėtumo. Dar galutinai nepabudusi iš miego, nubėgau laiptais žemyn, atidariau švytinčias duris. Tarpdury stovi aukštas, kūdas senolis su ilga žyla barzdele ir lazda su gražiu kristalu jos viršuje, toks kaip Gendolfas iš Žiedų valdovo.

- Labas rytas, – pasisveikino „Gendolfas".

- Labas rytas, – pasisveikinau pasimetusi, nes ne jį tikėjausi pamatyti už durų, – užeikite prašom.

Jis bando įeiti, bet jam nepavyksta, lig durys neleistų praeiti. Aš prisiminiau namo taisykles ir Šarono žodžius „bloga linkintis neįeis". Stovim žiūrim vienas į kitą. Ačiū magistrams, kad sugalvojo tokią namo apsaugą. Jis supykęs kažką pašnabždėjo sau po nosimi, palenkė savo ilgą lazdą durų link, durų perimetras tik blykstelėjo ir užgeso, sugėrė jo magiją.

Aš išsigandusi žiūri į jį, nežinau ką daryti. Jei uždarysiu duris aš busiu saugi, bet jis pabėgs. O jei čia tas druidas, kaip jį sulaikyti? Jis magas, o aš ne. Išeisiu už durų, jis mane supančios. Leisiu jam išeiti, jis turės galimybę tęsti savo niekšybes. Ką daryti? Ką? Galvok, Sandra, galvok. Krūvos minčių sukasi galvoje ir nei vienos tinkamos. Taip, ramiau. Dabar pagalvokim ramiai, ką daryčiau jei mane pultų? Ginčiausi. Ką aš prieš jį galiu panaudoti? Aš silpna, o jis galingas magas. O jei jis ne magas, o šiaip senolis. Tuomet kodėl jo durys nepraleidžia? Jis dar bandė užpulti su savo lazda mano duris. Kas jį galėtų sulaikyti? Dujų balionėlis. Geras. Staigiai pasukau žiedą, prisiliesdama prie piešinėlio, įsivaizdavau ašarinių dujų balionėlį, kai jis atsirado mano rankoje. Pakėlusį ranką papurškiau tiesiai į akis, nieko neįtariančiam „Gendolfui". Jis užsimerkęs pradėjo dejuoti, keiktis ir trinti akis, lazdą palikęs greta, aš iškišusi ranką pro duris čiupau lazdą ir pastačiau rūsyje prie durų. Gal be lazdos jis nepavojingas? Iš kur žinoti atsakymą? Kodėl jie su savo portalais nesugalvojo paprasto mobilaus telefono, dabar paskambinčiau ir paklausčiau ką daryti su „Gendolfu". Šaronai, kur tu? Man tavęs reikia, šaukiau mintyse. Ką daryti? Jei čia mūsų ieškomas druidas, pirma, aš jo bijau, antra, aš bijau jį paleisti. Hmm bijau abejuose atvejuose. Šaronai, kur tu, kai tavęs taip reikia! Prisiminiau, kad turiu tatuiruotę, prisiliečiau ir pašaukiau Šaroną.

Šalia „Gendolfo" atsidarė portalas, iš jo išėjo susirūpinęs Šaronas. Apžvelgė mus, žvilgsniu nuskenavo mane nuo galvos iki kojų.

- Valio, tu neįsivaizduoji, kaip džiaugiuosi tave matydama, - sušukau jam.

- Kas nutiko?

- Durys jo nepraleido, man atrodo, tai mūsų druidas.

- Kas jam yra?- žiūrėdamas į bejėgi, verkianti, besikeikianti ir trinanti akis senolį.

- Papurškiau ašarinėmis dujomis. - atsakiau nutaisydama nekaltą žvilgsnį.

- Hmm.., - pakėlęs antakį žiūri į mane, - druidai turi lazdą, čia jos nematau, nors pagal aura - druidas.

- Lazdą rūsyje pastačiau.

- Hmm, - įdėmus, nustebęs žvilgsnis, - tiesiog paėmei ir pastatei? - pakėlęs antakį.

- Na.. ne tiesiog. – nesupratau jo, - papurškiau, kai jis susiėmė už akių, lazda paliko šalia, tuomet paėmiau, bijodama, kad jo magija lazdoje. Taip sakant, nukenksminau priešą. – nevykusiai teisinosi.

- Cha, cha, cha,– balsu juokiasi Šaronas.

Aš taip stengiausi, o jis juokiasi. Papūčiau kaip maža mergaitė lūpas.

- Kas juokingo? – pakėliau į jį akis.

- Iš druido neįmanoma atimti magiškos lazdos.

- Tai aš apsirikau ir užpuoliau nekaltą senolį? – susigėdau, siaubas, užpuoliau nekaltą dieduką.

- Ne, jis tikrai druidas.

- Nesupratau? – pakėliau į jį akis.

- Niekam į galvą neateitų mintis, papurkšti dujų druidui į akis, kad atimti jo galingumą. Visa druido galia jo lazdoje. Dar niekas nebuvo atėmęs lazdos iš druido. Tai apriori neįmanoma, – paaiškino man Šaronas.

- Geras, - nusišypsojau, - įeisiu į pasaulių istoriją, - pasakiau įsišiepiau per visus dantis.

- Aš jį pasiimu. O tu uždaryk duris. – liepė man ir pradingo portale.

Fuuh atsidusau. Uždariau duris, lazda stovėjo ten kur ją pastačiau, nusprendžiau jos neliesti, maža kas... Pakilau į viršų įsitaisiau ant lovos, dar kiek pamiegosiu, dar tik ankstyvas rytas.

Pabudau apie vidudienį nė kieno nepažadinta, net keista.

Nusipraususi, nusileidau į virtuvę. Pasidariusi kavos, grožėjausi Teo padovanota puokštę, virš kurios skraidė drugeliai. Pro langa švietė pavasariniai saulės spinduliai, ne tokie karšti kaip Nežinomose žemėse, o švelniai šildantys. Papusryčiavusi nežinojau ko imtis. Per tas dienas buvo tiek įvykių, kad dabar keista, kad esu laisva.

I?�