NUN (L.T.)

12 Dalis

Atėjus vakarui aš užsimečiau krepšį ant peties ir nusileidau laiptais žemyn. Vienuolės jau žinojo kur vykstu, todėl daugumos merginų žvilgsniai buvo pikti ir pavydūs. To ir reikėjo tikėtis, juk Mr.Tomlinson yra labai turtingas jų atžvilgiu ir man labai pasisekė. Prie durų išėjimo stovėjo rudaplaukis ir šnekėjosi su vienuolyno direktore, o netoli jo lūkuriavo Kley ir dar keletas vienuolių. Nežymiai suraukiau antakius, ką ji po velnių čia veikia?

-Motinėle, Mr.Tomlinson,-nulenkiau galvą pasisveikindama ir atkreipdama jų dėmesį.

-Mieloji,-nusišypsojo direktorė ir pabučiavo į mano jau spėjusiusius parausti skruostus.-Labai džiaugiuosi, kad sutikai su juo atitrūkti, bent trumpam nuo šitos nikynės.

-Ką jūs, motinėle, man čia niekada nebuvo nuobodu,-nusišpsojau nuomodama ranka.-Ir tai jūsų dėka.

-Jums jau laikas,-tarė ji visa švytėdama iš laimės.-Geros kelionės.

-Ačiū jums,-tarė už mus abu Mr.Tomlinson ir paėmęs savo lagaminą, užsimetęs ant peties mano krepšį, suėmė mano delną į savąjį ir vedėsi link stovinčio prabangaus automobilio.

Nuo jo prisilietimo prie visų čia matančių moterų buvau pamaloninta ir stipriai paraudus. Buvo gera, kad dabar visi žinos, jog tarp mūsų kažkas vyksta.

Mr.Tomlinson sudėjo mūsų krepšius į bagažinę ir atidarė man galines mašinos dureles. Atsisėdusi supratau, jog automobiliui nusamdytas vairuotojas, tad galėsiu laisvai šnekučiuotis su Mr.Tomlinson.

-Louis?-čaižus balsas nuaidėjo visai netoli. Mr.Tomlinson užstojo man tamsintą langą, kad nepamatyčiau kas artėja jo link. Ar jis kažką nuo manęs slepia?-Ačiū, kad palaukei.

-Taip, sakyk kas yra,-tyliai sušnabždėjo jis.

-Aš noriu dar vieno bučinio iš tavęs,-tai privertė mane nuliųsti. Vis dėl to nesu jam vienintelė patikusi mergina. Žinojau, kad jis tikrai kalba su ta kale, Kley. Ji verčia mane vartoti nederamus žodžius.

Nežinojau ar jie pasibučiavo, bet aš atsitraukiau kuo toliau nuo Mr.Tomlinson, kai jis įsėdo į automobilį. Atrėmusi galvą į stiklą žvelgiau į tolstantį kelią, kuris buvo vienintelis nieko neišdavęs vyras. Akies krašteliu mačiau, kaip rudaplaukis nusivalo lūpų kraštus išteptus rausvu lupdažiu. Supratau, jog padariau klaidą važiuodama su juo.

-Tavija?

-Taip?,-nurijusi gumulą vargiai šyptelėjau atsukusi veidą į jį.

-Ar tu pyksti ant manęs?-norėjau šaukti "TAIP", bet po velnių aš neturiu teisės.

-Ne, tai tavo reikalas su kuo tu esi,-paaiškinau vėl nusisukdama į langą.-Be to, neturėčiau teisės to daryti, juk mes tik draugai.

-Taip, tik draugai,-jis tyliai tarė su menku nusivylimu balse. Po jo bučinio su Kley nusprendžiau, jog neverta puoselėti vilčių ir kovoti su kitomis moterimis. Man tai nepriimtina.-Ar nori išgerti?

-Ne, aš tik truputį nusnūsiu,-kreivai šyptelėjau užmerkdama ašarotas akis. Man skaudėjo širdį, gumulas gerklėje mane dusinio, bet mano skruostu nuriedėjo tik viena mažytė ašara, kurioje sutilpo visas mane slegiantis krūtinę skausmas. Mano jausmai jam per stiprūs, bet jo elgesys verčia galėtis savęs, nes tik aš kalta, kad tikiu vyrų pasakomis.
*
-Tavi? Kelkis,-pajudino mane Mr.Tomlinson, kai jau buvome atvykę. Kelis kartus sumirksėjusi atidariau mašinos dureles ir atsistojusi nužvelgiau tamsoje skendinčią aplinką. Kiek supratau, kad esame prie aukšto viežbučio, o jau link mūsų žengia jo patarnautojes.

-Pone, panele,-nusilenkė mums vaikinas ir iš bagažinės ištraukė mūsų krepšius.-Jūsų kambariai jau paruošti.

-Dėkoju,-tvirtai tarė jis ir kartu su manimi patraukė į viežbučio vidų.

Jis tikrai buvo nuostabaus grožio, spindėjo prabanga ir akinamu ryškumu. Mr.Tomlinson paėmė raktus nuo kambario ir liftu užkilę į 5 aukštą žengėme 208 kambario link.

-Ar mes gyvensime viename kambaryje?-sutrikau, kai jis įleido mane vidun ir pats užėjo, bei uždarė duris.

-Na kaip bute, taip, bet čia yra dar du atskiri kambariai,-paaiškino jis vesdmas mane link kambarių. Koridoriaus gale buvo dvejos durys, vienos kairėje, kitos dešinėje pusėje.

-Kiekviename kambaryje yra po vonios kambarį, bet pusryčiausime apačioje, viežbučio valgomajame,-tesė tiradą jis ir atvėrė man dešnesias duris įleisdmas į švelnios kreminės spalvos miegamąjį.-Šis tavasis, leisiu įsikurti ir numigti.

Linktelėjau ir palaukiau kol jis uždarys duris ir dings man iš akiračio. Nenorėjau jo matyti...

Nuslinkau vonios kambario link ir nusirengusi panirau į šaltą putotą vandenį. Buvo gera atsipalaiduoti ir užmerkusi akis pasinerti į trumpam ramybę. Nepajutau, kai mano galva lengvai nusviro į šoną ir aš užsnūdau.

Louis pov*

Po kelių valnadų turėjo pradėti švisti, todėl nesistengiau sudėti bluosto ir ėmiau ruoštis. Nusiprausęs ir apsirengęs, užsisakiau į kambarį kelis puodelius kavos ir kelias bandeles. Sulaukęs pusryčių ir užkandęs savo porciją, pasibeldžiaj į Tavijos kambarį. Iš ties jaučiausi blogai, kad Kley mane pabučiavo, bet aš negalėjau to nuspėti, kai ji taip greitai prilipo prie manęs.

Nesulaukęs atsakymo atidariau merginos kambario duris. Jos kambaryje nebuvo ir tai kėlė man nerimą. Padėklą su maistu padėjau ant staliuko šalia jos lovos ir pabeldžiau į vonios duris.

-Tavija?-stipriau pabeldžiau į duris ir dabar tikrai sunerimau. Greitai atvėriau duris ir nužvelgiau ją galinčią vonioje. Putos uždengė jos nuogą kūną, bet dar labiau supanikavau, jog ji užsimerkusi ir atrodo lyg lėlė. Puoliau prie jos ir iš palengvėjimo atsidusau užčiuopęs jos pulsą. Pajudinau merginos petį ir jos didelės akys plačiai prasivėrė. Tavijos oda buvo labai švelni ir lyg niekieno neliesta.

-Ką tu darai?-sutriko ji parausdama ir apsivydama save rankomis.

-Tu mane labai išgazdinai,-ėmiau kuo švelniau jai aiškinti susidarusią nejaukią situaciją.-Neradau tavęs kambaryje, o po to dar ir vonioje atrodei jog prigėrei vandens ir... Na žinai...

-Oh, na... Kaip ir turėčiau tau padėkoti?-kreivai šyptelėjo sukasdama savo apatinę putlią lūpą. Nejučia savo liežuviu perbraukiau per savąsias lūpas ir palinkau artyn jos. Ji pasimetusi žvelgė į mano veidą.

-Aš atsiprašau dėl Kley,-sušnabždėjau jai į lūpas.-Ji labai priekabi, todėl turėsi mane perspėti, dėl jos elgesio. Tarp jos ir manęs nieko nebuvo, bent neskaitant jos dviejų bučinių atliktų per prievartą. Prižadu, kad aš tikrai ją bandau atstumti, bet ji to nesupranta.

-Ak, tu toks mielas,-šyptelėjo ji.-Aš tau padėsiu jos atsikratyti.

Šypsodamiesi sujungėme savas pabrinkusias lūpas, kurios troško pirmojo gyvenime taip laukto bučinio.

♡Girdėjau, kad kažkas laukė dalies ir planavo mano mirtį, todėl parašiau gan ilgą dalį, nors ir kaip mažai žmonių šią istoriją skaito... bet svarbu bent kažkam ji patinka ♡