NUN (L.T.)

1 Dalis

Atsibudau kartu su saule. Ji pradeda tikėti apie 5:30. Iš pradžių buvo sunku priprasti taip anksti atsikelti, bet laikui bėgant negalėčiau atsikelti vėliau. Po pabėgimo ir grįžimo atgal, praėjo jau du mėnesiai. Dauguma vienuolių aš nepatinku, dėl savo charakterio ir mano požiūrio į Dievą. Manau, kad nereikia turėti kažkokios Dievo dovanos, kad galėtum būti vienuole.

Atsidususi pakilau iš lovos ir nusipraususi apsivilkau abitą. Šie drabužiai nėra jau tokie blogi, bet vasarą su jais neįmanoma iškentėti karštyje. Be to, man nepatinka galvos apdangalas, nes dažnai tenka plauti galvą. Nuo praeitų metų vasarai gavome baltos spalvos abitus, tad bent tai sumažina karštį.

Persižegnojusi išėjau iš kambario ir patraukiau papusryčiauti. Nusileidusi laiptais, įžengiau į valgomąjį. Linktelėjimu ėmiau sveikintis su vienuolėmis ir pagaliau paėmusi dubenėlį su sriuba, bei šaukštu patraukiau prie savo staliuko.

-Sveikos,-šyptelėjau pasisveikindama su keliomis savo draugėmis, kurios man padeda iškentėti kai kurias blogas dienas.

Jos linktelėjo ir toliau valgė maistą. Klestelėjusi ėmiau greitai kabinti sriubą su šaukštu ir ją valgyti. Man baigus visos kartu atsistojome ir patraukėme melstis į koplytėlę. Susirinkus visoms vienuolėmis ėmėme kalbėti rožančių. Marijos maldą turėjo pakartoti kiekviena vienuolė po du kartus. Tai tesėsi dvi valandas, nes vienuolių čia yra 89 ir dar 7 vyresniosios. Prisimenu, kai atvykau čia pirma kartą. Viskas buvo tarsi pragare, bet praėjus dviems metams, supratau, kad čia visai nieko.

Nustebau, kai Vienuolyno direktorė pasirodė koplytėlėje, kai viskas buvo baigta.

-Garbė Jėzui Kristui,-tarė ji.

-Per amžius amen,-atsakėme choru.

-Noriu pranešti jums kelias naujas žinias,-nusišypso ji.-Viena iš jų, jog mėnesiui jums duota išvykti iš čia ir pagyventi savo gyvenimą ir galutinai apsispręsti. Jei kai kurios iš jų nenorės išvykti galės likti čia ir praleisti normalų gyvenimą vienuolyne. Būsit išleidžiamos į miestą ir galėsit apsirengiti kitus drabužius.

Visos merginos patenkintos ėmė šnabždėtis, o aš kiek nuliūdau. Vis dėl to, aš turėsiu likti čia, nes neturiu kur vykti.

-Antra naujiena ir ji yra ne ką blogesnė. Čia atvyks nuostabus jaunas verslininkas su keliais draugais, kurie nori pasišvečiuoti pas mus. Mr.Tomlinson mus parems pinigais, tad galėsime atnaujinti Vienuolyno patalpas ir ne tik,-nusišypsojo direktorė.-Įrengsime naujas dušo kabinas, bei apšildinsime koplytėlę. Be to nupirksime autobusą, kuriuo naudosimės kilniems tikslams. Tos kurios išvyks nepamirškite melstis ir eiti į bažnyčią. Daiktus galite pradėti krautis jau dabar. Leidžiantis saulei susitiksime koplytėlėje.

Baigus kalbėti direktorei, visos pradėjome plotį. Tai lyg sapnas. Pagaliau galėsiu nevaržomai nusiprausti nieko nesutrukdoma.

-Mieloji, nors žinau, kad norėtum išvykti, bet manau ir čia gali šauniai praleisti laiką,-sušnabždėjo man į ausį Vienuolyno direktorė.

Linktelėjau ir atsisveikinusi su direktore atsisukau į drauges.

-Iš jūsų kažkuri išvyks?-paklausiau jų.

-Tik aš,-šyptelėjo Amanda.-Pagaliau galėsiu pasijusti žmogumi.

-Gaila, bet aš tada liksiu čia su Ana,-tariau ir ji pritariamai linktelėjo.

-Tik nesusigundykite vaikinais,-sukikeno Amanda.-Viską papasakosite, kai grįšiu. O dabar eime padėsite man susikrauti daiktus.

Visos trys užlipome laiptais į antrą aukštą ir įžengėme į Amandos ir Anos kambarį. Dažniausiai visos vienuolės kambaryje būna dviese, bet aš esu viena. Man reikia daugiau privatumo kartais norisi pabūti vienai.

-Daiktų neturiu daug, bet vienas lagaminas bus pilnas,-sukikeno Amanda ir ištraukė lagaminą iš po lovos.-Be to padėkit man su apsirengimu rytojaus dienai. Juk vis dėl to grįžtu į miestą.

Šyptelėjau ir ėmėme kuistis spintoje. Ištraukiau ilgą juodą priglundančią suknelę ilgomis rankovėmis.

-Ši tobula,-šyptelėjau ir parodžiau ją Amandai.-Tu turi butinai ją rytoj užsidėti.

-Ačiū,-šyptelėjo ji ir padėjo ją ant ant kėdės atlošo.-Pavasario pabaigai ji tiks.

Sulankščiusios drabužius ir sudėjusios kelis jos daiktus užsegėme lagaminą. Kritusios ant lovos atsidusom.

-Pasiilgsim tavęs Ami,-tariau ir apkabinau ją.

-Aš jūsų taip pat, bet jau laikas eiti pietauti ir vėl melstis.

Visos atsistojome ir patraukėme į valgomąjį. Maistas jau buvo sudėtas ant stalų, tad pasiėmusios tik šakutes klestelėjome ant kėdžių.

-Skanaus,-tarėme kartu ir kibome į kepsnį.

-Nepasprink, taip kimšdama maistą,-nusijuokė atėjus Kley su savo tarnaitėm.-Turiu tau gerą žinią.

-Tiesiog netrukdyk man dienos ir eik iš kur atėjusi,-atsidusau. Kley visada manęs nemėgo, dauguma sakė, kad ji pavydi mano jauno ir dailaus veido.

-Aš taip pat liksiu čia, kaip tu. Juk neleisiu tau pasiglemžti jaunojo verslininko,-suurzgė ji.

Paspringau savo seilėmis.

-Man nerūpi kažkoks vyras. Juk mes vienuolės.

-Nemanai, kad vienuolės taip pat šį mėnesį gali daryti ką nori?-nusišypsojo ji.-Juk nieks nesižinos, kad viliojai vyrą.

-Ką turi omeny?

-Tiesiog nesiartink prie to gražuolio, juk nenori pasirodyti bloga prieš direktorę?