Taviją tėvai išsiunčia į vienuolyna, taip jos atsikratydami. Nors čia ją globoja gera vienuolyno vyresnioji, būsimoji vienuolė supranta, kad neturi pašaukimo būti vienuole, ir kad jos kitokia prigimtis. Ji pabėga iš vienuolyno, tačiau ir namie daros...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Kelionė į vienuolyną buvo labai ilga ir gana tyli. Mėgavausi tuo, bet kuo arčiau buvome tikslo, tuo labiau norėjau pulti prie Louis ir prašyti jo, kad automobilis apsisuktų.
Buvo neramu dėl to, kaip elgsimės prie kitų. Ar Kley nelys prie Louis? Ar jis bendraus su manimi taip švelniai, kaip ir praeitas tas tris dienas? Ar ištesės savo pažadą? Papurčiau galvą. "Gana jaudintis ir išsigalvoti blogas situacijas!"
-Tavija,-Louis suėmė mano ranką ir pažvelgė man į akis. Jis taip pat nervinosi.-Noriu tave karštai pabučiuoti, kol mūsų nevarsto niekas kreivais žvilgsniais.
Nusišypsojau ir prispaudžiau savo lūpas prie jojo. Švelnūs bučiniai perėjo į gilesnius. Mano liežuvis kovojo su jo liežuviu kartais dantimis grybžteldamas per pabrinkusias lūpas. Aiktelėjau, kai jis ėmė čiulpti mano liežuvį priversdamas sudejuoti ir priglusti šalia. Buvo taip gera ir aš troškau daugiau, bet susivaldžiusi atsiplėšiau. Gaudydama orą pažvelgiau į jo melsvas akis.
-Tai buvo nuostabu,-sužiopščiojau atremdama kaktą į jo krūtinę.
Šis vyras verčia mane galvoti apie nederamus dalykus. Turiu kontroliuoti savo įsisiautėjusius hormonus, bet kaip tai padaryti, kai jis šalia. Ak, Dieve! Louis tikras velnias...
Mums lėtai prariedėjus pro vienuolyno vartus ir sustojus netoli kelkraščio, aš spustelėjau mėlynakio delną, bei išlipau iš automobilio įkvėpdama pilnus plaučius šilto oro. Nenorėjau išsiskirti su Louis. Net širdį ėmė spausti, kai su krepšiu tolau nuo jo. Atrodė, kad ir oras nežymiai pasikeitė, o mane apgaubė šaltukas. Šiurpas perėjo per stuburą, bet suvaldžiusi drebulį, greitai nėriau pro duris ir vis skubindama žingsnius, pasileidau kambario link.
Atsidūrusi kambaryje, pasijaučiau saugi. Gal mane gąsdino tai, kad bijau likti vietoje, kur mane gali matyti bet kas? O gal tai, kad kuo Louis yra toliau, tuo labiau aš jaučiuosi pažeidžiamesnė? Ar bijau to, kas gali nutikti tarp mūsų vėliau?
Louis pov*
-Velnias!-nusikeikiau stipriai spirdamas į lagaminą.-Nespėjau net atsisveikinti...
Kodėl ji nepasakiusi, nei vieno žodžio tiesiog nutolo? Ar kažką ne taip padariau? Verčiu ją nesusopatoginti? Neduodu atsikvėpti? Uh! Tik aš moku viską sumauti...
-Mr. Tomlinson?-beldimas į duris privertė kruptelėti ir nuvyti mintis apie tą nuostabią,nekaltą būtybę.
Perbraukiau pirštais per plaukus ir plačiai pravėriau duris. Kaip visada sulaukiu to, ko nenoriu akyse regėti.
-Kley!? Ką tu čia po šimts veiki?
-Norėjau tik pranešti tau vieną paprastą dalyką,-nusišypsojo ji ir apėjus mane, įsmuko į mano kambarį.-Tai gali pakeisti tavo sprendimą dėl Tavijos.
-Neždinkis iš čia. Man nesvarbu ką tu pasakysi. Viskas kas sklinda iš tavo lūpų yra melas!
-Louis!-į kambarį įpuolė Tavija ir sustingo pamačiusi, Kley.-Ką tu čia veiki, kai vyresniajai yra blogai?
-Paklausk Louis,-nusišypsojo.-Juk jis, apie tai, sužinojo ankščiau negu tu ir tau net nepranešė.
-Ką?-žioptelėjo mergina ir išplėtusi savo rudas akis pažvelgė į mane.-Nuvylei mane, Lou...
-Išklausyk manęs,-sugriebiau ją už riešo ir truktelėjau į save.-Aš nenorėjau, kad tu nusimintum. Mums buvo gera kartu.
-Gera, bet tai klaida. Dievas man niekada už tai neatleis,-papurtė galvą su ašarotomis akimis.-Juk žinojai, kokia man svarbi yra motinėlė... bet man nepasakei. Nesiartink daugiau prie manęs.
-Tavi...
-Viskas bus gerai. Tiesiog pamiršk mane, kol dar neįstrigau tau,-nulenkusi galvą ji atsiplėšė nuo manęs ir lėtai išėjo iš mano kambario.
-Neždinkis!-išstūmiau Kley pro durų slenkstį ir trenkęs durimis, susmukau ant kelių.
Viskas baigta. Tokios klaidos ji man neatleis...
I'm back. Iš ties grįžau tik trumpam. Nežinau kaip bus su dalimis, nes ir dirbu ir mokausi. Nauja gyvenamoji vieta. Nauja mokykla.
