Taviją tėvai išsiunčia į vienuolyna, taip jos atsikratydami. Nors čia ją globoja gera vienuolyno vyresnioji, būsimoji vienuolė supranta, kad neturi pašaukimo būti vienuole, ir kad jos kitokia prigimtis. Ji pabėga iš vienuolyno, tačiau ir namie daros...
Ups! Gambar ini tidak mengikuti Pedoman Konten kami. Untuk melanjutkan publikasi, hapuslah gambar ini atau unggah gambar lain.
-Kur praleisime šią paskutinę dieną?-giliai įkvėpiau nusiramindam po mūsų bučinio.
-Galime išeiti papietauti, pasivaikščioti po miestą, aplankyti pakrantę ir pavakarieniauti,-nusišypsojo Louis.-Apsirenk patogiai.
Linktelėjau sutikdama ir ėmiau kuistis stalčiuose, išėjus iš kambario Louis. Kojomis užsitempiau mėlynus džincus, per galvą apsivilkau pilką golfą ir įsispyriau į patogius sportinius batelius. Iš krepšio išsitraukiau ilgą paltą ir apsivilkau jį neužsisegdama sagų. Plaukus palikau palaidus ir žengiau į koridorių pabelsdama į Louis kambario duris.
-Pasiruošus?-paklausė jis ištiesdamas man parankę.
-Pasiruošus,-šyptelėjau ir įsikibau į ją taip, tarsi nuo jo priklausytų mano gyvybė.
Pietavome mažoje kavinukėje, kur buvo labai jauku. Vaikščiodami po miestą aplankėme kelis muziejus ir užėjome į suvenyrų parduotuvę. Po to klaidžiojome po Žvejų prieplauką, kuri man paliko didelį įspūdį.
Neskubėdami priėjome turgavietę, apžiūrinėdami gausybę niekučių, kartais pačiupinėdavau iš toli atvežtas šilko skaras, stengiausi sugerti į save visą aplinkos triukšmą. Labiausiai mane viliojo paplūdimys. Ten ir patraukėme lengvu, nerūpestingu žingsniu, kai saulė jau ėmė leistis už horizonto. Ore tvyrojo žuvies kvapas, sumišęs su svogūnų, prieskonių ir minios aromatais. Eidama klausiausi pardavėjų, įkyrių siūlančių prekių ir stabtelėjau pažiūrėti kaip čia pat, gatvėje, verdamas krabas.
Prieplaukoje tilpo gausybė parduotuvių, ją juosė daugybė kavinių. Žvelgiant iš šalies, ši vieta atrodė šiek tiek apšiurusi ir netgi neskoninga, bet man ji labai patiko. Prieplauka buvo sena ir jauki, čia nieko netrūko.
Kramsnodama karštą riestainį ir įsikibusi į Louis parankę, pagaliau žengemė tilto link, kur jau ėmė kilti rūko kamuoliai. Nuo pakrantės sklido legvas šaltukas, todėl džiaugiausi apsivilkusi paltą. Vėjalis taršė mano plaukus ir gaivino odą. Iš gausybės krautuvėlių sklindantys garsai nutolo, prislopinti miglos. Buvo beveik tamsu. Išgirdusi skrendančio paukščio klyksmą, pakėliau galvą pažiūrėti. Ką tik patekėjusio mėnulio šviesa užliejo manąjį veidą.
-Čia nuostabu,-nusišypsojau ir pažvelgiau į mėlynas Louis, bei blizgančiais akis.
-Tu nuostabi,-sukuždėjo jis apkabindamas mane per liemenį ir prisitraukdamas prie tvirtos krūtinės. Jo elgesys ugniaužė kvapą, kaip ir ką tik duotas man švelnus bučinys.-Eikime į mano jachtą, ten laukia mūsų vakarienė.
Louis nusivedė mano pro uždengtus laivus. Siauras kabantis tiltelis sulingavo po mano kojomis. Pro rūko uždangą padvelkė vėjas ir pagaliau pasirodė jachta.
-Ak, Lou,-stabtelėjau ir pažvelgiau susižavėjimo ir nuostabos pilnomis akimis.-Ji labai graži.
Tai buvo dviejų aukštų balta jachta. Mums įėjus į vidų, lauke liko tik vienišas rūkas. Louis uždegė šviesą ir mes nusileidome į svetainę. Jis mostelėjo ranka sėsti prie stalo, kur jau garavo karšti patiekti patiekalai.
-Kaip nuostabu gyventi ant vandens,-šyptelėjau ir įsitaisiau ant kėdės priešais jį.
-Giedrą naktį miestas spindi aiškiai lyg kristalas. O štai rūkas jį apgaubia svajonėmis ir paslaptimis.-Louis švelniai perbraukė per mano skruostą ir užkišo sudrėkusią sruoga man už ausies.-Tavo plaukai sušlapo, todėl turėtum išgerti brendžio, kad neperšaltum.
Rudaplaukis įpylė į dvi taures brendžio ir padavė man vieną iš jų į ranką. Gurkštelėjau mažą gurkšnį tramdydama drebulį.
-Liko tik savaitė ir aš išvažiuoju visam laikui iš vienuolyno,-Louis atsiduso ir pažvelgė į mano nustebusias akis.-Laikas greitai tiksi.
-Pasiilgsiu tavęs,-nurijau mėsos gabalėlį ir suspaudžiau lūpas. Bus skaudu jį paleisti.
-Priimk mano pagalbą ir aš prižadu tau padėti. Galiu nupirkti tau atskirą butą, padėti surasti darbą jei nenori būti išlkaikytine.
Giliai įkvėpiau. Šis pasiūlymas yra artimiausias man ir ne toks baisus, kaip kiti.
-Padarytum tai dėl manęs?
-Žinoma, bet man būtų daug geriau jei gyventum su manimi. Nenoriu jaudintis, kai tu toli,-kreivai šyptelėjo ir sunėrė mūsų rankų pirštus.-Galėtum mokėti man nuomą.
-Manau, kad neverta...-sustojau ir pažvelgiau į jo baimės pilnas akis.-Manau, kad neverta atsisakyti.
