NUN (L.T.)

3 Dalis

Sėdėjau viena koplytėlėje ir meldžiausi. Kas savaitę čia atvažiuoja kunigas, kuris mums, kaip bažnyčioje dėsto mišias, taip pat išpažįstame jam savo nuodėmes. Atsidususi toliau kalbėjau rožančių. Nežinau, kodėl kaip visos kitos vienuolės neinu pasidžiaugti gyvenimu, bet aš žinau jog negaliu apleisti Dievo.

Pasigirdo kelių žmonių žingsniai, bet į tai nekreipiau dėmesio ir toliau kalbėjau rožančių.

-Čia koplytėlė, kurioje atliekamos įvairios apeigos,-pasigirdo direktorės balsas ir aš sustingau.

-Kaip bažnyčioje?-duslus vaikino balsas privertė mano odą maloniai pašiurpti.

-Galima sakyti ir taip, čia visada esate laukiamas jei norite pasikalbėti su Dievu.

-Įdomu,-tarė jis.-Man įdomu, bet ar galima tiesiog išeiti iš vienuolyno? Na pavyzdžiui esu vienuolė ir suprantu, kad nebenoriu tokia būti. Ar galima tiesiog tai mesti?

-Jei neranda savo pašaukimo vienuolė, ji gali bet kada to atsisakyti ir išvykti.

-O man galima kalbėtis su vienuolėmis?

-Taip,-nusijuokė direktorė.-Tai nėra nieko blogo. Nebent jos neatsilaikys jūsų žavesio. Jei turite panelę ar esatae vedęs, vienuolės negali jūsų grįžti. Juk žinote Dievo įstatymus.

-Esu našlys,-atsiduso jis.-18-os metų vedžiau. Po trijų gyvenimo metų ją pasiglemžė auglys. Esu 23 metų jaunas našlys.

-Dievas jums dar atsiųs nuostabią žmoną,-tarė direktorė.-Gal net čia ją surasite.

-O jei susirasčiau čia merginą, nieko blogo nenutiktų?

-Jei ją sutiksi čia būsi palaimintas Dievo. Visos merginos čia yra nuostabios ypač mano mergaitė, kuri nemano, kad yra nuostabi.

-Jūs turite dukrą?

-Neturiu, bet Taviją tokią laikau.

-Nuostabus vardas. Ar galėsiu su ja susipažinti?-jie kalba apie mane ir tai verčia mane gailėtis jog atėjau į koplytėlę.

-Tavija, prieik,-garsus direktorės balsas nuskambėjo priversdamas mane krūptelėti.-Tau nereikia čia visada būti ir melstis. Gali pasižmonėti.

-Atsiprašau direktore,-tariau ir nulenkusi galvą priėjau prie jų.-Bet manau, kad neturėčiau pamiršti ir Dievo.

-Neatsiprašinėk, o Dievas niekur nedings,-nusišypsojo direktorė ir pakėlė mano veidą aukštyn.-Tu tarsi angelas.

-Man toli iki jo,-nusijuokiau.

-Nekalbėk niekų. Tavo juokas skamba lyg daina,-paprieštaravo man ji.-Kaip aupratai čia Mr.Tomlinson.

-Tiesiog vadink mane Louis,-nusišypsojo vaikinas sutrikdydams mane savo nuostabia šypsena.

-T-tavija,-sumikčiojau ir nužvelgiau jį.

Rudi susitarše plaukai, mėlynos akys, žavi šypsena ir raumeningas kūnas. Manau nis patraukia visų akį.

-Kodėl nešioji šią skarą?-suraukė kaktą direktorė.-Nedenk savo tobulo veido.

-Tiesiog visada su juo pridarau bėdų. Nepatinka kai kurios vienuolės pavydi mano grožio. Bet man vienuolyne jo nereikia.

-Ak mieloji. Nevertini to kas tau duota -atsiduso direktorė.-Pasitikėk savimi.

Linktelėjau. Direktorė jau norėjo nuimti mano skarą, bet tai sutrukdė atbėgusi Kley.

-Direktore,-gaudydama orą tarė ji.-Dušų kabinose trūko kažkoks vamzdis ir iš jų teka vanduo. Reikia greičiau jį suremontuoti.

-Aš galiu jį sutvarkyti,-prakalbo Mr.Tomlinson.-Tai man vieni juokai.

-Ačiū jums dar kartą,-tarė direktorė.-Eime.

Visi sekėme paskui ją iki dušų. Ponas įėjo vidun ir ant jo ėmė bėgti prakiuręs vamzdis. Šlapi jo marškinėliai prigludo prie jo kūno ir visi jo linkiai nušvito. Nusisukau nuo tokio vaizdo. Manau, kad nėra gerai stebėti jį.

Po valandos Mr.Tomlinson viską buvo sutvarkęs, todėl apsisukusi nuskubėjau laiptais viršun pas Aną į kambarį. Pabeldusi duris jas pravėriau ir nuo pamatyto vaizdo aikštelėjau, bei nusisukau.

-Jau gali atsisukti,-sukikeno Ana ir aš atsisukau.

-Ana tu supranti, kad dabar galėjau ateiti ne aš? Jei jus būtų užklupusi direktorė arba Kley? Tiesiog nesibučiuokit neužsirakine,-atsidusau.-Be to elkitės kaip suaugę žmonės.

-Gerai, kitą kartą būsiu apdairesnė,-tarė ji.-Kai pati tai pajausi tau nerūpės tokie menkniekiai.

-As nežadu pasiduoti meiliai ir jau geriau liksiu vienuole.

-Matysim. Atėjai jog sutvarkyčiau tavo plaukus?

-Taip, surišk vėl kasa.

-Kodėl plaukų nepalieki palaidų?-paklausė Blondinas.

-Nes jie trukdo.

Ana nuėmė skara nuo mano galvos ir išleido plaukus. Sušukavusi juos ji surišo kuodą ir padavė man skarą. Apsigobusi juo padėkojau Anai.

-Turėtum neslėpti savo veido,-tarė mėlynų akių savininkas.-Aš Niall, o tu kiek žinau Tavija.

-Visi jai tai sako, bet jai nepatinka, kai jai pavydi grožio.

-Viso. Tikiuosi šiandien galėsiu užmigti,-nusijuokiau ir išėjau iš kambario.

Eidama atsitrenkiau į kažką tvirto. Meldžiausi, kad tai nebūtų jis, bet kaip supratau Dievas mus speceliai suveda.

-Atsiprašau,-tariau ir pakėlkau akis į viršų sutildama mėlynas Mr.Tomlinson akis.

-Nieko tokio,-tarė jis.-Gal matei vaikiną su juodais plaukais?

-Jis 89 kambaryje su mano drauge,-atsidusau.

-Ačiū,-tarė jis.- Manau turėtum nenešioti šios skaros. Ji slepia tavo grožį.

-Bet aš nenoriu jo ir atskleisti.

-Tu kitokia,-sušnabždėjo Mr.Tomlinson.-Leisk pasižiūrėti kas slepiasi po šia skara.

Jo ranka vis artėjo. Sulaikiusi kvėpavimą laukiau, kol jis nutrauks skarą. Staiga pajaučiu truktelėjimą už alkūnės.

-Tavija, man reikia su tavimi pasišnekėti,-tarė Kley.-Be to atsiprašau Mr.Tomlinson, kad sutrukdžiau.

-Nieko tokio panele...

-Vadinkite mane Kley,-nusišypsojo ji ir nusitempė mane į savo kambarį.

Kley stumtelėjo mane į sieną.

-Ką sau galvoji flirtuodama su juo?!-piktai sušuko ji.-Juk sakiau nesiartinti prie šio karšto vyro!

-Aš su juo neflirtuoju!-atkirtau ir sulaukiau smūgio į skruostą.

Istorija stabdoma!