Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

1 dalis.

Prabudau vos išaušus septintai.

Žadintuvo pypsėjimas buvo įkyrus, garsus, erzinantis. Jis pypsėjo be perstojo, ir žinojau, kad nesiliaus tol, kol jo neišjungsiu.

Suniurzgusi pakėliau ranką, ištraukdama ją iš šiltų patalų, ir pagrabaliojau aplink palangę, ant kurios buvo padėtas telefonas. Tai buvo gana rizikinga, nes ant tos pačios palangės auginau kaktusus. Vis dėlto man pavyko, ir sugriebusi telefoną, aš išjungiau žadintuvą.

Pakilau iš lovos tyliai keiksnodama žadintuvą, rytą ir pirmadienius. Niekados nebuvau vyturys – žmogus, kuris mėgsta keltis anksti ryte ir jaučiasi pilnai išsimiegojęs. O dar baisiau, kad visa likusi mano šeima buvo. Todėl ir turėjau tinginės, velnio vaiko ir kitokias kvailas pravardes. Ne, niekada nebuvau ryto žmogus. O dabar kaip tik ir buvo rytas.

Patraukiau prie kitame kambario gale esančio veidrodžio. Geriau jau būčiau į jį nežiūrėjusi: plaukai panašūs į širšių lizdą, veidas nusėtas traiškanų, o ant skruosto aiškiai matosi, kur miegant tekėjo seilė, akys užtinę, ir galiausiai... burnos kvapas. O, koks rytais jis būna nuostabus. Tiesiog nepakartojamas.

Nuėjau link vonios. Deja, man nespėjus jos prieiti, už akių užbėgo mažoji sesutė. Ji sukikeno ir nuėjusi į vonią užsirakino.

- Cha! Nesuspėjai! – dar suriko.

- Nerile, įsileisk! – sušukau. – Dabar tu tyčia ten būsi visą pusvalandį.

- Ne, nebūsiu! Be to, tu ten užtrunki ir visą VA-LAN-DĄ, - išdainavo sesutė.

Sunėriau rankas ant krūtinės ir atsirėmusi į sieną ėmiau laukti. Mūsų namuose buvo tik viena vonia, ir rytais šis trūkumas ypač išryškėdavo. Dieve, aš tikrai nekenčiu ryto.

Nerilei išėjus iš tualeto, aš užėmiau jos vietą. Tiesa, vienu klausimu ji buvo teisi – aš išties ilgai užtrunku vonioje. O ką? Gamtiniai reikaliukai, nusiprausimas, širšių lizdo (plaukų) sutvarkymas ir galiausiai – saikingas makiažas. Štai ir susidaro valanda kita.

Man išėjus iš tualeto, koridoriuje jau stovėjo eilė – ir tėtis, ir mama laukė, kada galės juo pasinaudoti.

- Galėtum ir greičiau suktis, Amelija, - pasiskundė mama.

- Mhm, - numykiau ir nuėjau.

Kol persirenginėjau, iki pamokos pradžios teliko vos dešimt minučių. Nors ir gyvenau arti mokyklos, bet juk dar reikia ir pavalgyti!

Skubiai nusileidau laiptais žemyn ir pasidariau sausų pusryčių. Kol valgiau, žemyn nusileido mama. Ji ėmė tepti sumuštinius. Kai baigiau valgyti ir įdėjau indus į kriauklę, ji paklausė:

- Jau eini į mokyklą?

- Dabar arba niekada. Nors ar šiaip ar taip vėluosiu.

- Tuomet palauk truputį, jau beveik baigiau tau tepti sumuštinius į mokyklą.

Pavarčiau akis.

- Bet mama! Niekas mokykloje nesinešioja maisto iš namų. NIEKAS!

- Gal ir nešiojasi, tik tu nematai, - ji įdavė man į rankas plastikinę dėžutę su sumuštiniais, - mums dabar sunkūs laikai, pati žinai. Todėl turime taupyti pinigus. Paskui viskas susitvarkys, ir tu vėl galėsi pirkti mokyklos maistą.

Gailiai atsidusau, bet dėžutę paėmiau. Mūsų šeimai iš tiesų buvo sunkūs laikai – tėtį atleido iš darbo. Todėl tik tyliai paniurnėjau ir įsidėjau dėžutę į kuprinę.

- Jau išeinu, - pasakiau apsirengusi. Oras už lango buvo darganotas, be to, ne visos mūsų mažo miestelio gatvės buvo asfaltuotos, tad užsidėjau botus vietoj įprastų batų.