Loterijos Bilietas / Larry / Sustabdyta

•20•

Nors man atrodė, kad būtent dabar gyvenimas taps geresnis ir turėčiau mėgautis kiekviena jo sekunde, mano kūnas turėjo kitokių planų.

Visą likusią dienos dalį ir dar maždaug 14 kitos dienos valandų aš praleidau miegodamas. Nežinau kodėl nei vienas iš vaikinų manęs nepažadino ar kodėl mūsų dar neišvarė iš motelio, tačiau man ir nelabai rūpėjo. Atsakymų į klausimus akivaizdziai nebuvo todėl susikonkentravau į tai, kas iš tikrųjų svarbu. Į vaikiną užvaldžiusi mano mintis ir priverčianti mane iš naujo mėgautis gyvenimu.

Vos pabudęs pamačiau Harry tvarkingai lankstanį mano marškinius, kuriuos vakar tiesiog padėjau kažkur norėdamas greičiau griūtį į lovą.

''Sveikas'' tariau ir jis kelias sekundes žvelgė į mane, o tada galiausiai nusišypsojo ''kur Niall?'' paklausiau pastebėjęs, kad blondino daiktų nėra, o jo lova tvarkingai paklota. Harry veidas iš karto apsiniaukė lyg būčiau pasakęs, kad mirė jo močiutė.

''Išėjo pasižvalgyti po miestą'' jis sumurmėjo ir greitai nuėjo į vonią. Trūktelėjau pečiais ir greitomis apsirengiau dar gana švariais rūbais. Nesitikėjau, kad ši kelionė truks taip ilgai, tačiau sprendžiant pagal Lizos žinutes, kurias radau telefone, Betė jaučiasi gerai. Tai svarbiausia.

Priėjęs prie durų, vedančių į koridorių, pastebėjau, kad jos gerokai išklerusios lyg jomis būtų neseniai smarkiai trenkta, bet, sprendžiant iš motelio reputacijos, taip atsitinka dažnai.

Išgirdau atsidarant vonios ir atsisukęs susidūriau su Harry. Atrodė, kad jis nori žengti atgal, bet kita sekundę jis jau laikė mano veidą tarp savo delnų, o jo lūpos buvo tvirtai prispaustos prie manųjų. Trumpai atsakiau į bučinį, o tada atsitraukiau palikdamas jį su ,,duck face''.

''Ką tai turėtų reikšti? '' jis vėl bandė mane pabučiuoti, tačiau atsitraukiau ir įžengiau į vonią.

''1. Aš dar neišsivaliau dantų, o 2. Aš vis dar ant tavęs pykstu" tariau paimdamas savo šepetėli ir stebėdamas Harry veidrodyje. Prieš jam atsakant nusprendžiau jam užduotį klausimą, kuris man neduoda ramybės.

"Kur iš tikro yra Niall?" atsisukau į jį.

"Sakiau, išėjo. Gal valgo" Harry žvelgė man tiesiai į akis net nemirksėdamas.

"Gerai, paklausiu kitaip. Ar jūs susipykote?" nunešiau šepetėli atgal į kambarį, o Harry sekė man iš paskos. Išgirdęs atodusį supratau, kad esu teisus.

"Nenoriu apie tai kalbėti" jis sumurmėjo, o tada atsistojo priešais mane laikydamas nedidelį pliušinį meškiuką.

"Kas čia?" sumurmėjau žvelgdamas jam į akis, tačiau vaikinas tik įbruko man į rankas meškiuką ir pabučiavo kaktą.

"Aš išperku savo kaltę" garbanius užsimetė kuprinę ant peties ir paėmęs manąją išėjo pro duris 'Eini?" išgirdau jį šaukiant.

"Aha" sumurmėjau išeidamas ir rankoje vis dar spausdamas meškiuką "tik tai su juo kaltės neįpirksi, Styles" tariau nors jaučiau, kad jau lydausi. Tai turbūt mieliausia ką esu gavęs.

"Paprastas ačiū irgi tiktu, bet kaip nori" Harry užrakino duris ir patraukė link registratūros, lipdamas tokiais senais laiptais, kad jų girgždėsį girdėjo turbūt visą Naujoji Meksika. Staiga vaikinas prieš mane sustojo ir apsisukęs nubėgo link kambario.

"Kai ką pamiršau! Eik prie mašinos!" išgirdau jo balsą ir toliau lipau laiptais, stebėdamas meškiuką. Išėjęs į lauką pastebėjau, kad mes esame visai šalia kelio, bet vėjui nuolat pučiant smėlį, kelias vos matėsi.

Sugebėjau nukreipti dėmesį nuo kažkokio medžio augančio viduryje laiptų, kai pastebėjau pažįstama mašiną. Prie jos stovėjo žmogus buvo su beisbolo kepuraite ir rūkė cigaretę. Kadangi jo galva buvo nuleista mačiau tik kraupią šypseną, tačiau man to užteko. Ta kraupi šypsena persekiojanti mane jau kelias dienas, pasirodanti kaip praeities vaiduoklis, prieverčianti kūną sustingti ir iš naujo išgyventi viską, ką bandau pamiršti. Kaip ir dabar. Atrodo kiekvienas prisilietimas, skaudus smūgis ar žodžiai tiesiog atgijo, o aš negalėjau nieko padaryti.

Jacob pakėlė galvą ir sutiko mano žvilgsnį. Turbūt iš šalies atrodėm kaip vilkas sutikęs baikščią avį viduryje lauko. Panašiai ir jaučiausi.

Vaikinas nuskenavo mano kūną akimis galiausiai vėl sustodamas prie mano akių. Jis žengė žingsnį link manęs, o aš tvirčiau suspaudžiau meškiuką lyg tai būtų ne žaislas, o ginklas.

"Loui?" pajaučiau ranką ant savo peties, o jau gerai pažįstamas kvapas išdavė, kad tai Harry. Nieko jam neatsakiau, tik atsisukau ir stipriai apkabinau. Jaučiausi lyg vėl būčiau septynerių ir mamos glėbyje slėpčiausi nuo griaustinio.

"Nieko nesakyk. Keliaujame iš čia. Prašau" atsitraukiau nuo Harry, o vaikinas tik linktelėjo ir pasuko link mašinos. Aš apsižvalgiau, tačiau Jacob jau buvo dingęs, o apie tai, kad jis čia buvo priminė tik nuoruka, blizganti smėlyje.

Maždaug po penkiolikos minučių tylaus sėdėjimo mašinoje, pasirodė Niall. Harry veidas iškarto apsiniaukė, o ir Niall akivaizdžiai irgi nepuoselėjo jam šiltų jausmų. Sėdėdamas galinėje sėdynėje jaučiausi tarsi stebėčiau artėjančią bokso kovą. Klausti kas atsitiko nenorėjau, tačiau po kiek laiko įtampa tarp jų tapo nepakeliama.

"Kas tarp jūsų atsitiko?" paklausiau, o Niall giliai įkvėpė.

"Gal Harry norėtų paaiškinti, ar ką nors apskritai pasakyti?" Niall kaip ir aš pažvelgė į Harry, o jis tiktais tylėjo.

"Tai tik paprastas sumuštinis, Niall" garbanius pavartė akis, o aš lengviau atsidusau, suprasdamas, kad čia nieko rimto. Tyliai sukikenau ir patogiau atsisėdau sėdynėje. Atrodo įtampa pagaliau nuslūgo ir galėjome vėl normaliai važiuoti, tačiau palyginti mes judėjome beprotiškai lėtai. Teoriškai jau turėjome būti Los Angele, bet prisiminus viską, išskyrus kelias akimirkas, atrodo nebuvo verta skubėti. Turbūt pirmą kartą tiesiog mėgavausi gyvenimu. Visalaik būdavo arba Betė, arba darbas. Iš mokytojo algos daug neuždirbsi, o laisvalaikiu dirbti futbolo treneriu tiesiog nebeturėjau laiko.

Prisiminiau dėl ko iš tikrųjų važiuojame į Los Angelą ir nusišypsojau. Galbūt tie pinigai padės man pradėti viską iš naujo. Išsikraustyti iš nesaugaus rajono, ar suvalgyti ledų ant aukščiausio miesto pastato stogo. Padaryti kažką tokio paprasto, bet dar nepatirto.

Stebėjau kaip vėjas kelia smėlį ir pučia tiesiai į mašiną. Harry šiek tiek pristabdė, kad nenuvažiuotume nuo kelio. Automobilyje buvo beprotiškai karšta, kondicionierius negelbėjo. Visi trys buvo šlapi nuo prakaito, o drabužiai nemaloniai lipo prie kūno.

"Galbūt isvažiuoti per pačią kaitra nebuvo geriausia idėja" Harry sumurmėjo, o Niall tik pavartė akis. Judėjome labai lėtai.

Netrukus išgirdau kažkokį garsą. Lyg pypsėjimą. Pasukęs galvą į šoną pamačiau vyrą sėdintį traktoriuje, kuris buvo šiek tiek aukštesnis už mūsų automobilį.

"Jūs maži miesto šmikiai, duokit kelią!" vyras pamojavo kumščiu, o tada, mano nuostabai parodė mums vidurinijį pirštą ir paspartino savo traktorių. Garsas buvo toks lyg kažkas brauktu kreida per lentą ir griežtu dantimis vienu metu, tik daug kartų garsiau. Stipriau užmerkiau akis ir užsikimšau ausis dėl nemalonus garso. Netrukus atsimerkiau kai klaikų garsą pakeitė nesibaigiantys Harry keismažodžiai. Atmerkęs akis supratau, kad automobilyje yra beprotiškai tamsu. Netrukus supratau kodėl. Visas priekinis stiklas, buvo padengtas ruda mase. Nerūkau susivokti kas tai.

"Jis apdergė mano mašiną karvės..." Harry giliai įkvėpė. Niall sėdėjo be emocijų, o aš pradėjau kikenti. Nors kvapas jau darėsi nepakeliamas negalėjau nustoti juoktis.

"Tiesiog pakėlė tą kaušą ir kaip kokius ledus 'bum" Harry vis dar piktai kalbėjo, tačiau jau su šypsena. Vaikinas nutilo, o aš vis dar juokiausi. Netrukus pradėjo kikenti ir Niall, o galiausiai ir Harry. Iš juoko man jau skaudėjo pilvą, tačiau negalėjau sustoti. Tiesiog sėdėjome automobilyje ir juokiamės pamiršę apie beprotišką kaitrą.

Harry įjungė valytuvus ir dalis masės dingo nuo lango, pro kurį matėsi žmogus. Jis stovėjo priešais mašiną ir rūkė cigaretę. Vaikinas pakelė galvą ir nusišypsojo kraupia šypsena, o juokas sustingo mano lūpose, kai jį atpažinau.

Taigi grįžau maždaug po mėnesio, Sveiki, tie kas liko :D