Juodoji Fėja (Laikinai sustabdyta)

1. Blykstelėjimas

Pavasaris eina į pabaigą ir orui pagaliau nusprendus pagerėti mokiniai važiuoja į ekskursijas. Tėja su klase tai pat. Jų klasės mokinių laukia dar viena nuobodi ekskursija po muziejus, nors Tėjos nustebimui šiemet mokytoja sutiko nuvežti į labirintą

. Važiuodama autobusu klausausi muzikos, kad negirdėčiau klykaujančių klasiokų. Prisiekiu jie elgiasi kaip mažvaikiai. Per trankią muziką vos išgirstu, kaip mokytoja bandydama perrėkti klasiokų keliamą triukšmą sako:

 - Ruoškitės už kelių minučių atvyksime į jūsų taip laukiamą labirintą.

 Atsidususi įsidedu ausinukus į kuprinę. Truputi nerimauju kad pasiklysiu labirinte, bet stebint kvailus klasiokus akivaizdu, kad busiu nevienintelė. Autobusas pradeda stabdyti ir aš nusižiovaujusi pakilu nuo sėdynes. Per autobuso langą pamatau didelį kukurūzų lauka. Mano žvilgsnį patraukia blykstelėjimas labirinto viduryje. Tokį blykstelėjimą matau ne pirmą kartą, bet šis kartas buvo kitoks. Spėjau išvysti kažkieno šešėlį ar siluetą. Man žūtbūt reikėjo sužinoti kieno jis, net jeigu (kažkaip) dėl to reikės pereiti pusę labirinto. Mano mintis nutraukė spigus auklėtojos balsas aiškinantis saugaus elgesio taisykles. Prisipažystu nesiklausiau jos. Ir sulaukusi leidimo eiti, patraukiau į didįjį labirintą. Beeidama pastebėjau, kad kiti patraukė prie mažesnių labirintų, todėl įžengusi į didįjį pasijutau labai vieniša. Kelias šakojosi į tris puses. Kažkodėl patraukiau tiesiai. Pamenu skaičiau, kad norint nepasiklysti labirinte reikia braukti viena ranka per siena ir niekada jos neatitraukti, kad pakeitus ranką galėčiau sėkmingai grįžti atgal. Beeidama pastebėjau, kad kelias vis labiau nebepanašėja į praeinamą, todėl pasigailėjau nusprendusi eiti tiesiai. Netrukus kelias baigėsi ir aš nepatenkinta pasukau atgal. Bet susimaišiau ir mintyse keikiau tuos žmones kurie nepaminėjo, kad reikia prisiminti kuria ranka braukei per kukurūzus. Neturėdama pasirinkimo imiau eiti kur akys veda. Nudžiugau pamačiusi, kad kelias vis labiau numindžiotas. Maždaug tada išgirdau balsus, jie sklido iš už tankios kukurūzų sienos. Nepatikėsite kiek laiko užtruko rasti normalu kelią link balsų. Net buvau pradėjusi svarstyti ar neverta nulaužti kelis kukurūzus. Bet tada balsai pasikartojo visai čia pat. Kalbėjo du žmonės. 

 - Taip jau visus surinkom,-tai buvo labai gražus, vyriškas balsas kuris skambėjo lyg jo savininkas nuobodžiautų.

 - Puiku, nes jau visai nuo kojų nusivariau,- šis balsas buvo moteriškas ir tikrai neskambėjo pavargusiai. Tą akimirką jie išniro iš už kampo. Tai nebuvo vyras ir moteris, kaip aš įsivaizdavau - tai tebuvo paaugliai. Bet tokius pamačius prisimintum visą gyvenimą. Jie buvo neįprastai gražūs, nors buvo su gobtuvais kurie man pasirodė lyg iš senovinio filmuko. Apsiaustai uždengė veidus ir krito iki pat žemės. Bet vos įžengę į apšviestą saulės lopinėlį nusiėmė gobtuvus ir aš galėjau juos geriau apžiūrėti. Merginos plaukai buvo tamsiai rudi, ryškiai raudonai nudažytais galiukas, o oda švelniai karamelinės spalvos, figūra- tobula. Veido gerai nesimatė, nors aš neabejojau, kad ir jis labai gražus. Bet net ji grožiu nė iš tolo neprilygo vaikinui su kuriuo kalbėjo. Jis atrodė lyg gražiausias modelis nužengęs nuo žurnalo viršelio.Jo plaukai buvo tamsūs beveik juodi, ryškus veido bruožai, dėmesį prikaustančios akys kurių rainelės ypač šviesios ir labai gražiai derėjo prie jas įrėminančiu tamsių blakstienų. Tik man labai nepatiko jo žvilgsnis kuris buvo labai nepatenkintas ir žiūrėjo tiesiai į mane. Iš susijaudinimo sugebėjau tik leptelėti: 

 - Labas,- iškart pasijaučiau paskutine kvailele. Stengdamasi gelbėti situacija nutaisiau kuo draugiškesnę veidą. Tuo tarpu abu paaugliai atrodė labai nustebę vaikinas net supykęs. Taigi pabandžiau dar kartą: 

 - Aš Tėja,-stengiausi nesusigūžti nuo į mane įsmeigtu žvilgsniu kurie dabar jau abu atrodė įpykę. Bet mergina greitai susitvardė ir paklausė labiau savęs negu manęs : 

 - Tu mus matai?- nustebinta šio klausimo ilgai tylėjau, gliausiai linktelėjau galva ir nusprendžiau pajuokauti : 

 - O neturėčiau?

 - Tiesą sakant taip,-nustebusi atsakė mergina ir susižvalgė su gražuoliu, o jis tik gūžtelėjo pečiais ir kažką jai sušnabždėjo. Kad ir ką jis jai sakė mergina aiškiai nesutiko ir galiausiai jis piktai sučiaupęs lupas pamojo man prieiti. Užsidėjusi drąsuolės kaukę nužingsniavau prie paauglių. Mergina vėl atrodė maloni, o vaikinas- lyg jam niekas nerūpėtų. Mergina ištiesė man ranką, aš jos nepasnaudžiau, bet tai merginos nesutrikdė ir ji net linksmu balsu prisistatė : 

 - Aš esu Kristina,- atrodo tai jai buvo juokinga. 

 - Malonu susipažinti,-biški ironišku balsu pasakiau. Ji tai pastebėjusi nebe taip linksmai tarė: 

 - Eik su mumis. Kur mes ėjome pamačiau netrukus. Prieš akis išdygo didelis šviesos kamuolys. Jau norėjau klausti ką jie darys bet pastebėjusi Kristinos piktdžiugišką šypsnį užsičiaupiau. Staiga šviesoje ištirpo vaikinas ėjas priekyje. Ištikta šoko sustojau, tada ištirpo Kristina ir aš likau viena stovėti prie šviesos kamuolio. Apsižvalgiau ir supratau, kad galimybės gyvai išeiti iš labirinto lygios nuliui, taigi užsimerkiau ir žengiau į šviesą. 

Tai pirma mano kurta istorija, tikiuosi jums patiks :)