Juodoji Fėja (Laikinai sustabdyta)

17. Iškeldinimas

Prireikė nemažai laiko kol suvokiau, kad stoviu nejudėdama ir spoksau į tą vietą kur paskutinį sykį mačiau išnykstantį Sargybinį. Mano delnas silpnai dilgčiojo primindamas šiurkštų Sargybinio delną. Gyliai įkvėpiau bandydama nusiraminti ir apsisukusi patraukiau link draugių. Jų ilgai ieškoti nereikėjo, jos laukė manęs ten pat kur jas palikau ir visiškai neslėpdamos susidomėjimo apipylė mane klausimais:

- Ko iš jo norėjai? Ką jis tau sakė? Kas vyksta?- akimirką stabtelėjau nustebinta tokios gausos klausimų. Pasistengiau kuo greičiau atsakyti:

- Norėjau sužinoti... kodėl paskelbta komendanto valanda,- tai buvo dalis tiesos, nors sekdama Jį norėjau sužinoti atsakymus į daugiau klausimų. 

-Ir ką jis tau atsakė?

- Nieko,- paprastai atsakiau.

- Iš tiesu ta komendanto valanda mįslingas dalykas...- pasakė Keitė 

- Kuri nors girdėjote jos priežastį?- į pokalbį įsiterpė Beatričė.

- Aš tai išvis negirdėjau apie jokius neramumus...- klausantis jų lengviau atsidusau, regis jos visai pamiršo mano pokalbį su Šviesos Sargybiniu.  Lėtai žingsniuojant miegamojo link, aš jų visai nesiklausiau, todėl likau gerokai nustebinta kai staigiai sustojome. 

- Kas nutiko?- bandydama suprasti paklausiau.

- Keitė paliko savo kuprinę salėje,- kantriai paaiškino Beatričė,- Palydėsi?

Jau norėjau sutikti, bet prisiminiau Mažyli, nežinojau ką šįkart jis galėjo būt iškrėtęs. Todėl kažką suburbėjau apie skaudančią galvą ir kuo skubiau patraukiau į miegamąjį. Skubėdama galvojau pačius baisiausius scenarijus, todėl įžengusi į kambarį likau gerokai nustebusi. Visų lovos buvo gražiai paklotos, niekur nesimatė kalno plunksnų ir išvis kambarys atrodė labai tvarkingai. Tik ant mano lovos gulėjo milžiniškas gyvis versdamas mano čiužinį nuo didžiulio svorio išlinkti. Jis tingiai pakėlė galvą ir pastebėjęs mane, laimingas pasileido pasisveikinti.  Vos nenugriuvau iš nuostabos- jis vos nedidesnis už mano lovą! Žiūrėdama į jį nejučia prisiminiau knygos tekstą. Įdomu kiek jam laiko? Nesė net būdama dviejų savaičių buvo už jį mažesnė. O tuo tarpu Mažylis vis glaustėsi man prie kojų. Karts nuo karto pašokdavo bandydamas lyžtelėti man veidą, taip vos nenuversdamas manęs. Priglausdama jį galvojau, kad galėsiu čia jį palaikyti bent kelias savaites, bet matydama jo dydį supratau, kad jis čia paprasčiausiai nebetilps. Todėl reikia kuo greičiau rasti jam kitą saugią vietą. 

Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Juos išgirdęs Mažylis pastatė ausis ir klausiamu žvilgsniu pažvelgė į mane. Greitai sumosikavau rankomis rodydama lysti po lova. Jam slepiantis lova sunkiai sugirgždėjo ir įtartinai išlinko. Užjaučiamai pažvelgiau į Mažylį, nes jam ten akivaizdžiai per ankšta. Neturėdama kitos išeities atsiguliau ant lovos bandydama užmaskuoti nenatūralų išlinkį.  Norėdama išvengti busimų klausimų apsimečiau mieganti. 

Durys su trenksmu atsidarė. Kiečiau užsimerkiau ir bandžiau sulyginti kvėpavimą, bet regis merginoms tai nerūpėjo, jos garsiai aptarinėjo kažkokį labai įdomų įvykį ir juokėsi iš savų juokelių. Galiausiai mane pastebėjusi Beatričė sušnabždėjo:

- Šššš... Tyliau ji miega,- jos žodžius lydėjo garsus juokas, bet netrukus jos apsiramino ir taip pat suskubo eiti miegoti, prie jų prisidėjo ir likusios klasiokės. Kai dauguma jau miegojo Į kambarį įėjo Molė. Ji apsižvalgė ir supratusi, kad nieko raminti nebereikia tik tyliai užgesino šviesą ir uždariusi duris išėjo. 

Gulėjau tamsoje klausydamasi tylaus Mažylio alsavimo. Niekaip negalėjau užmigti, gal dėl to buvo kaltos valandos praleistos komoje.  Stebėjau kaip kambarį užlieja melsva mėnesienos šviesa. Nors jį menkai apšvietė kambarį, galėjau įsitikinti, kad visos merginos jau miega. Tylą sudrumstė tylus Mažylio suinkštimas, jis stengdamasis manęs "neprižadinti" badė patogiau įsitaisyti, bet dėja jam visiškai nesisekė.  Negalėjau ignoruoti jo kankinimosi, todėl žvilgtelėjusi po lova sušnabždėjau:

- Mažyli, lipk ant lovos,- jis džiaugsmingai nusipurtė ir įsitaisė šalia manęs. Lova nepatenkinta sugirgždėjo. Jau buvau ėmusi abejoti ar ji išlaikys mūsų svorį, bet kad ir kaip nepatvariai ji atrodė savo darbą atliko puikiai. Mažylis nusiraminęs gulėjo šalia, savo švelniu kailiu šildydamas mano kūną. Stebėdama jį suvokiau tikrąjį jo dydį.  Nors iš išvaizdos jis buvo beveik nepasikeitęs- kailis toks pat tamsus ir dėmėtas kaip ir ankščiau,  nors biški trumpesnis ar bent jau taip atrodė prie ilgesnių kojų, tačiau  po švarkeliu jis tikrai nebetilps. Staiga kai ką suvokiau. Nebeturėsiu kitos galimybės jo iš čia išgabenti, o iki vakaro jis čia tikrai neištvers. Vienintelė viltis veikti dabar, kadangi dabar naktis, o dar ir komendanto valanda paskelbta fėjų gatvėse neturėtu būti. Tyliai atsisėdau lovoje negalėjau patikėti, kad tai darau. Mažylis nustebintas staigaus mano judesio stryktelėjo iš lovos. Kaupdama drąsą klausiausi ar nieko nepažadinome. Regis man sekasi, merginos išvargintos bėgimo ir praeitos nakties saldžiai miegojo. Tyliai nutipenau prie durų. Verdama duris meldžiausi visiems žinomiems Dievams ir regis bent vienas iš jų mane išklausė, nes durys negirgždėjo. Į veidą plūstelėjo koridoriaus vėsa. Apsižvalgiusi ir supratusi, kad aplink ramu pakviečiau Mažylį. Šis regis supratęs kad mes veikiame slaptai, pavyzdingai tyliai išsmuko pro duris. Jis akylai žvalgydamasis sliūkino priekyje pasirengęs įspėti apie gresianti pavojų. O tuo tarpu aš krūpčiojau nuo kiekvieno garso. Net nenutuokiau kur einame, bet Mažylis užtikrintai vedė mane. Pirmas koridorius, antras koridorius, kitas koridorius... Galiausiai aprimau- neviename iš jų nesutikome nei gyvos dvasios. 

Staiga Mažylis sustojo ir iškėlęs galvą uodė orą. Jo pasišiaušęs kailis nieko gero nežadėjo. Staigiai prisiplojau prie sienos, prieš tai dar stumtelėjusi Mažylį į šešėlį. Dabar jau ir aš girdėjau žingsnius. Bijodama net kvėpuoti stebėjau šešėlius. Bet koridoriaus gale pasirodė fėjūnas. Akimirkai atsipūčiau.  Tikėdamasi blogiausio, maniau išvysiu didžiulį šešėli- tokį kaip miške. Vien prisiminus jo skleidžiamą šaltį nusipurčiau. Teko greitai susiimti- šešėlis jis ar ne vistiek mus gali pastebėti. Fėjūnas skubiu žingsniu praėjo pro šalį nesižvalgydamas. Rodos jis kažkur labai skubėjo ir akivaizdžiai nenorėjo būti pastebėtas. Tačiau jo pasitikinčią eiseną kažkur atpažinau. Prieš pat jam išnykstant už kampo šviesa apšvietė jo šviesius plunksninius sparnus. Ką čia veikia Šviesos Sargybinis?!  Vos susitvardžiau norą pasekti jį, negalėjau rizikuoti būti pastebėta, o dar ir Mažylis nerimastingai trypčiojo šalia ragindamas paskubėti. Nenoriai nusukau žvilgsnį ir nusekiau paskui Mažylį. Tylus žingsniu aidas skambėjo koridoriuose ir aš jau buvau sunerimusi, kad kas nors mus išgirs, kai Mažylis sustojo prie nedidelių durų. Nieko nesuprasdama stebeilijau į jį. Tarsi negalėdamas patikėti mano kvailumu Mažylis prunkštelėjo ir pakrapštė duris ragindamas jas atidaryti. Truputi abejodama nulenkiau šaltą rankeną, mano nuostabai jos lengvai atsivėrė. Mane pribloškė atsivėręs nykus stadiono vaizdas. Stabtelėjau nesuprasdama kodėl jis čia mane atvedė. Bet Mažyliui tai buvo ne motais ir jis laimingas pasileido miško link. Tyliai šuktelėjau ragindama sustoti. Bet Mažylis ir toliau nekreipė į  mane dėmesio ir tik pasiekęs miško pakraštį stabtelėjo ragindamas prisidėti. Nedrąsiai prasileidau bėgti pas jį.

 Prie pat miško sustojau ir vidurį nakties giliai įkvėpusi įžengiau į pačią pavojingiausią vietą apylinkėje. 

Dar viena dalis!!! Kaip matote dar laikausi grafiko :) Labai ačiū tiems kas skaitote. O ypatingai tiems kurie komentuoja ir paspaudžia vote. Aš esu labai dėkinga ir tikiuosi, kad patiko ši dalis :)

Com ir vote