Juodoji Fėja (Laikinai sustabdyta)

3. Pamoka

- Kelkis greičiau!- man į ausį sušuko Beatriče.- Pavėluosi jau į pirmą pamoką. 

Greitai pašokau iš lovos, bet pamačiau, kad be reikalo skubėjau- visos merginos dar tik rinkosi drabužius iš gausaus jų pasirinkimo, kai kurios jau dažėsi. Kadangi aš kitų drabužių neturėjau, o ir kosmetikos išvis nenaudojau (nes manau, kad niekas manęs gražesne nepadarys ), tik susirišau plaukus į arklio uodegą. Man dar ilgoki teko laukti Beatričės kuri negalėjo išsirinkti ar autis rausvus ar juodus batelius. Galiausiai pasakiau, kad autusi juodus, nes mano manymu prie jos drabužių jie labiau derėjo. 

Patraukėme į pirmą pamoką. Beatričė mane vedė klaidžiais koridoriais nė nesusimastydama, kol galiausiai priėjome dideles duris į salę. Ten jau buvo susirinkusios visos merginos. Matėsi ir keletas nematytu veidų. Tai buvo berniukai, jie tikriausiai miegojo atskirai. Beatričei ir man priėjus prie kitų atsidarė mažesnės durys salės kampe ir pro jas įėjo stamboka moteriškė ryškiai oranžiniais sparnais.

- Sveiki, mokiniai, aš esu Ema, direktoriaus pavaduotoja. Jums šiemet labai pasisekė,- pasakė ji ir klastingai nusišypsojo.- Kodėl pasisekė pamatysit paskui, o dabar pristatysiu Taisykles.

Tiesą sakant aš jokių taisyklių negirdėjau, tik išplėtusi akis dairiausi aplink. Čia viskas buvo nuostabu! Apžiūrėjau iki dangaus kylančias kolonas kurios buvo taip gražiai išraižytos, kad net nesupratau ką jos vaizdavo. Kolonos prilaikė lubas, kurios buvo taip aukštai, kad net negalėjau pamatyti kokia spalva jos nudažytos. O grindys atrodė lyg kviestu šokti... Apsidairiau ir man pasirodė, kad matau susikibusias poras šokančias pagal lėtą muziką. Bet kaip visada mano svajojimus kažkas nutraukė. Šį kartą tai buvo merginų spiegimas. Greitai kumštelėjau Beatričei: 

- Kas nutiko?

- Kas nutiko?!  Mus mokins pats Šviesos Sargybinis!- ir vėl pradėjo spiegti.

- Merginos, tylos!- pasakė šypsodamasi Ema.- Kadangi kaip žinote sargybinei gali valdyti kelias galias, o ne vieną taigi jie labiausiai tinka šiam darbui. O kadangi Šviesos Sargybinis pats pasisiūlė, mes pamanėm, kad jums tai patiktu ir priėmėm Jį mokytojauti.

Vėl pasigirdo spiegimas.

- Taigi,- kalbėjo toliau Ema.-  Šiandien jums laisva diena. Galite eiti į miestą ir prisipirkti kuo patogesnių drabužių. Bet kaip žinote jums negalima žiūrėti į veidrodį taigi pasisaugokite. Galite eiti.

- Kodėl negalima žiūrėti į veidrodį?- pasitaikius pirmai progai paklausiau Beatričės.

- Ai tai sena legenda...- pradėjo pasakoti Beatričė.- Jei fėja dar be sparnų pasižiūri į veidrodį ji netenka sparnų ir savo galių. Tai lyg koks prakeiksmas...

Ilgai svarsčiau jos žodžius, bet man pasirodė jog tai kvaila.

- Ką ketini veikti?- paklausė manęs Beatričė.

- Nežinau norėčiau eiti į miestą apsižvalgyti,- pamelavau, visai nenorėjau niekur eiti.

- Tai puiku! Galėsi eiti su mumis,- nudžiugo draugė.

- O su kuo tu eisi?- mintyse keikiau save.

- Ai aš, Kristabelė, Keitė ir Eva einame apsipirkti.

- Aaaa... Gerai prisidėsiu,- jei ir buvo bent kruopelytė noro eiti į miestą- ji žuvo. Aš visai neturėjau pinigų.Bet manau tai gera proga apsižvalgyti.

Nuėjome į kambarį iš ten pasiėmiau savo švarkelį ir palaukiau kol išsipuoš draugės. Kol galiausiai išsiruošėme jau buvo arti pietų, o aš nebuvau pavalgiusi pusryčių. Todėl pasiūliau pirmą nueiti pavalgyti.

- Puiku! Žinau vieną kavinukę netoli mokyklos, - nudžiugo Keitė. Nusiminiau, nes neturėjau pinigų vaikščioti po kavines, bet nesiginčijau. Taigi patraukėme painiais koridoriais į miestelį. Jau buvau pro čia ėjusi, taigi galėjau pasiklausyti merginų kalbų kurios nesustodamos plepėjo apie rytojaus pamokas kurias ves Šviesos Sargybinis ir ką reikia nusipirkti, kad atrodytu gražiau.Kai išėjome iš  mokyklos jų jau nebegirdėjau. Niekada negalvojau, kad kada nors taip pasiilgsiu saulės, nes tarp klaidžių koridorių nedažnai pasitaikė langų. Bet mano nusvilimui kieme smarkiai lijo. Man tai nesugadino nuotaikos- nuo mažens mėgau lietų. Patikdavo tas jausmas kai lietus plauną tau veidą, mėgdavau eiti ištuštėjusiomis gatvėmis be skėčio ir šokinėti per balas. Taigi dabar drąsiai žengiau į liūtį ir atlošiau galvą leisdama lietaus lašeliams kristi ant veido.

- Ką darai?- paklausė nustebusi Eva.

- Nieko,- susigėdusi atsakiau.

- Ateik po skėčiu, dar makiažas nubėgs,- pasakė Kristabelė.

- Aš nenaudoju makiažo,- atsakiau, bet palindau po skėčiu. Kristabelė nustebusi mane nužvelgė, bet nieko nesakė. Mane iš nemalonios situacijos ištraukė Beatričė sušukusi, kad jau mato kavinę ir mes atsidususios nuskubėjome į ją.

Štai dar viena dalis!  Rašykite nuomones, būtinai atsižvelgsiu ;)