Juodoji Fėja (Laikinai sustabdyta)

5. Mažylis

Sustingau. Iš baimės negalėjau nė įkvėpti. Šešėlis sujudėjo, jis siena slinko artyn. Man toptelėjo galvon, kad kažkas ne taip. Staiga iš gretimo posunkio išniro nedidelis keistas gyvūnėlis. Kuris atrodė visai negrėsmingai. Prisiminiau kodėl tai negalėjo būti mane išgąsdinęs šešėlis- šis šešėlis kaip ir visi normalūs šešėliai slinko siena, o ne plaukė oru. Mane nuo pamąstymų atitraukė keistas gyvūnėlio burzgimas. Įsiklausiau , taip tą keista garsą skleidė jis! Pasirodo gyvūnėlis murkė. Tiesiog jutau kaip gyvūnėliui gera sutikus kažką kas juo pasirūpintų . Gyvūnėlis atrodė kaip kelių dienų jauniklis pasiklydęs nuo mamos.  Jis priėjo prie manęs ir apuostė. Pamatęs, kad nieko blogo nedarau jau drąsiau sumurkė. Atsitūpiau prie jauniklio, o šis nutaikęs progą užšoko man ant kelių. Koks jis lengvas! Tikriausiai senai valgė. Vos palietus mažylį apėmė didžiulis noras juo rūpintis. Atsistojau. Gerai žinojau, kad mokykloje laikyti gyvūnus griežtai draudžiama. Todėl padėjau gyvūnėlį ant žemės ir plyštančia širdimi nuėjau tolyn. Ėjau neatsigręždama. Bet mane sustabdė gyvūnėlio staugimas. Žinojau, kad jei mažylis nepavalgys per ateinančias kelias valandas- numirs.  Apsisukau ir grįžau prie jauniklio. 

- Juk jau ne pirmą kartą laužau taisykles,- drąsinau save. Išvydęs mane mažylis net pašoko. 

- Per anksti nesidžiauk,- pagrasinau jam. Bet ant rankų paimtas mažylis jau saldžiai miegojo. Jauniklį pasikišau po švarkeliu. Tada prisiminiau dar vieną problemą- nežinojau kur eiti. Nusprendžiau pabandyti grįžti prie salės. Bet man nepavyko.  Kuo toliau ėjau tuo aiškiau darėsi, kad ši mokyklos dalis apleista ir visai nepanaši į kelią link salės. Kaip tik tada į kažką atsitrenkiau. Tas kažkas nepatenkintas suniurnėjo :

- Ką tu čia darai?!-  tai buvo labai gražus balsas. Pakėlusi akis išvydau nuostabu ir tuo pačiu labai sutrikusi Šviesos Sargybinio veidą.

-  Pppasiklydau,- pasistengiau susiimti.- Aš pasiklydau.

Jauniklis neramiai sukrutėjo ir aš rankomis apglėbiau savo liemenį taip stengdamasi jį užmaskuoti. Tikėjausi, kad Sargybinis blogiausiu atveju pagalvos jog man labai šalta.  Šviesos Sargybinis klausiamai  pakėlė vieną antakį.

- Ieškau savo kambario,- pridūriau stengdamasi sulaikyti besiranganti gyvūnėlį. Dabar jis tikriausiai pagalvojo jog man labai labai šalta ir aš visa drebu. Kadangi jis nieko neatsakė aš paklausiau:

- Gal žinai kur jis?- nustebintas mano tiesmukiškumo jis pamojo sekti paskui. Stebėjau kaip jis pasuka už kampo, paskui už kito ir sustoja prie mano miegamojo durų. Negalėjau pakęsti jo pašaipios šypsenos. Tikrai pasirodžiau kaip paskutinė kvailelė.

- Ačiū,- tarstelėjau ir nėriau į miegamąjį, kad Jis nepastebėtu raustančiu skruostų ir mažylio mano švarke. Galėjau prisiekti, kad nueidamas Jis linksmai šypsojosi.  

Dar viena dalis! Žinau, kad trumpa, bet tikiuosi patiko. Labai norėčiau sužinoti nuomones :)