Juodoji Fėja (Laikinai sustabdyta)

9. Praktinis darbas

Įžengiau į salę. Ji buvo visiškai pasikeitusi.  Ten kur ankščiau buvo sustatytos kėdės- stovėjo stalai su kažkokiomis uždengtomis dėžėmis. Prie kiekvienos iš jų jau stovėjo po mokinį. Supratau, kad atėjau paskutinė. Taigi greitai nulėkiau prie paskutinio likusio ir didžiausio narvo. Nužvelgiau mokinius- dauguma jų jaudinosi, o likusieji bandė pro plyšelius pasižiūrėti kas ten uždengta.  Atsidarė mažosios durelės ir įėjo Šviesos Sargybinis kartu su malonaus veido pagyvenusia fėja. Net iš tolo pastebėjau jos ryškiai raudonus sparnus, tokio raudonumo, kad net švietė! Jie man pasirodė visai gražus. 

- Mokiniai susipažinkite su šios pamokos mokytoja Zoja. Ji yra gyvūnų fėja, nors taip galima spęsti iš sparnų spalvos,- paaiškino Jis. 

- Sveiki mokiniai. Taigi kaip jau mane pristatė Šviesos  Sargybinis- aš Zoja. Ir vesiu jums šia pamoką kadangi Jis neturi gyvūnų fėjoms būdingų gebėjimų,- Zoja maloniai nusišypsojo. 

- Šiandien mokinsimės suprasti gyvūnus ir kaip jų nesupykdyti. Dabar nuimkite užklotą medžiagą nuo narvo. O šiaip tai čia mano narvas,- pasakė Zoja rodydama priešais mane. 

- Čia yra daug pavojingesnis gyvūnas, bet kad jau išsirinkai didžiausią narvą tai galiu spėti, kad mėgsti iššūkius,- ne taip ir maloniai pasakė ji.- Aš pasižiūrėsiu kaip tu susidorosi su šiuo gyvūnų.

Pamaniau, kad man tikrai nepatinka ši fėja ir, kad ji tikrai ne tokia draugiška kaip pasakojo. Bet nieko nesakiau tik ramiai linktelėjau ir nudengiau medžiagą. Net nežvilgtelėjau kaip į tai sureagavo Zoja, bet kai tik pamačiau kas narvo viduje vos nenugriuvau. Ten buvo Mažylis! Geriau įsižiūrėjusi atsidusau. Ten buvo ne jis, nes šis gyvūnas gyvūnas buvo trigubai didesnis ir vos mane pamatęs sušnypštė. Per salę nuaidėjo nuostabos šūksniai. 

- Taip negalima! Jis pavojingas!- sušuko Šviesos Sargybinis. 

- Nurimkit. Tai tik jauniklis, vos dviejų savaičių amžiaus,- ramino juos Zoja.- Visiškai nepavojingas. Dar negali transformuotis. 

,, Transformuotis?!" mintyse sušukau.

- Jis tikrai nepavojingas?- paklausė Jis.

- Na tiek pat pavojingas kiek jaunas tigriukas...- atrodo Šviesos Sargybinis biški aprimo. Bet aš pastebėjau kaip Jis lyg netyčia žengė žingsnį prie manęs ir atsistojo tokioj pozoj, kad prireikus galėtu pulti. Rodos tai pastebėjau tik aš viena. 

- Taigi, mokiniai, jūs turite susidraugauti su gyvūnais ir pasistengti, kad jie gale pamokos man priėjus nebebandytu įkasti. Galite bandyti viską- maitinti, jiems dainuoti ar ką tik sugalvosite. Svarbiausia, kad gale pamokos galėtumėte juos laisvai paglostyti. Už tai jums rašysiu pažymį. 

Nužvelgiau kitų mokinių narvus- daugumoje jų miegojo po driežiuką, bet buvo keletą į žiurkes panašių gyvūnėlių tik su elnio ragiukais. 

- Kol jūs bandysite su jais susidraugauti mes vaikščiosime aplink ir užsirašinėsime. Jei jums ko nors prireiks- pašaukite, bet prisiminkite mes jums negalime padėti. Gal turite klausimų?- paklausė Zoja.

- Ką driežai valgo? - paklausė Keitė. 

- Šitą dėja jums teks patiems išsiaiškinti. O ėdalo pasirinkimus rasite šalia narvo. 

- Jei daugiau klausimų nebus siūlyčiau pradėti,- pasiūlė Šviesos Sargybinis.

 Susimasčiau, kai radau Mažylį jis buvo alkanas ir labai nusilpęs, taigi tik apsidžiaugė mane pamatęs. Šį kartą viskas buvo kitaip. Šis gyvūnėlis buvo visiškai nealkanas ir tikrai nesidžiaugė mane pamatęs. Stebėjau kaip kažkokia mergaitė bandė įsiūlyti driežiukui kopūsto lapą ir kaip ji stryktelėjo kai  šis griebė ne už lapo, o už pirštų. Girdėjau dar kelis šūksnius. Akivaizdu, kad visiems nesisekė bendrauti su gyvūnėliais.  O tuo tarpu aš tiesiog spoksojau į jauniklį neišmanydama ką daryti.  Su driežiuku viskas būtų daug paprasčiau- nuo pat mažens gerai sutariau su gyvūnais. Galiausiai man nusibodo taip stovėti ir aš nuėjau atsinešti kedės. Iki kedės ėjau neskubėdama bandžiau kuo ilgiau pratęsti laiką. Nustebau pastebėjusi jog Eva glosto savo driežiuką. Bet kitų glostančių savo gyvūnėlius nesimatė. Kai kurios mergaitės dainavo, o kai kurios vis dar bandė maitinti driežiukus kopūstų lapais. 

- Tėja, Ką darai?- šuktelėjo Šviesos Sargybinis. 

- Einu pasiimti kedės,- ramiausiai atsakiau, nors viduje džiūgavau Jis prisimena mano vardą!

- Paskubėk pamoka baigsis už dvidešimt minučių,- tepasakė Jis. Nieko kito neliko kaip tik pasiėmus kėdę grįžti prie narvo. Pasistačiau kėdę ir liūdnai nužvelgiau gyvūnėlį.

- Ką man su tavimi daryti?- paklausiau labiau savęs nei jo. Gyvūnėlis pakėlė akutes, jis atrodė toks vienišas.

- Žinai, aš auginu tokį pat kaip tu gyvūnėlį, jį pavadinau Mažyliu. Bet man buvo lengva su juo susidraugauti, nes kai aš jį radau ar kai greičiau jis mane rado,- nusišypsojau.- Jis buvo labai nusilpęs ir išbadėjęs, bet labiausiai buvo vienišas, jam reikėjo draugo,-susimasčiau.  

- Visai kaip tau!- pasižiūrėjau į gyvūnėlį kuris susidomėjęs klausėsi mano pasakojimo.

- Tu juk labai vienišas? Nors aplink tave laksto visokios fėjos ir šeria... Tu vistiek jautiesi vienišas nes neturi draugų...

Gyvūnėlis atsistojo ir priėjo prie manęs. Atsargiai įkišau ranką per groteles. Akies krašteliu mačiau kaip Šviesos Sargybinis pradėjo eiti link manę. 

- Galėtum būti mano draugas. Galbūt jei pasisektu supažindinčiau tave su Mažyliu,- švelniai tariau. -O koks tavo vardas?- jis liūdnai mane nužvelgė. 

- Pavadinsiu tave Tikiu,- Tikis papurtė galvą. 

- Ne?- susimasčiau.- Gal tu mergaitė? Būsi Nesė. 

Nesė linksmai suvizgino uodega. 

- Gerutė, Nesė...- sušnibždėjau. 

- Liko 5 minutės iki pamokos galo!- sušuko Zoja. Bet tai jau manęs negąsdino. Lėtai tiesiau ranką link Nesės. Ji smalsiai nužvelgė ištiestus pirštus.

- Prašau, nebijok. Aš tau nieko nepadarysiu,- švelniai kalbinau. Atsargiai paliečiau jos kailį. Nesė krūptelėjo, bet nieko nedarė.

- Na štai, puiku,- tariau per grotas kišdama antrąją ranką. Atsargiai ją glosčiau. Netrukus Nesė atsipalaidavo. 

- Laikas baigėsi!

Štai nauja dalis! Tikiuosi patiko! Vote ir com :)