Juodoji Fėja (Laikinai sustabdyta)

14. Išbandymas

- Jau išsimiegojote, panele Tėja?- mano ausis pasiekė pašaipus Sargybinio balsas.

- Dar truputi...- suaimanavau. Aplink pasigirdo krizenimas. Staigiai pramerkiau akis. Atrodo visi klasėje spoksojo į mane.  Balso savininkas taip pat žvelgė į mane klausiamai pakėlęs  antakį. Stengiausi į tai nekreipti dėmesio ir lyg niekur nieko tiesiai atsisėdau  kėdėje. 

- Gal vis dėl to jau išsimiegojote?- klastingai šypsodamasis pasakė mokytojas ir nelaukęs neigiamo mano atsakymo pridūrė,- Laikas eiti į stadioną.

Palaukiau kol visi pakils nuo kėdžių ir priėjau prie Beatričės. 

- Ką praleidau?- paklausiau jos. 

- Nieko svarbaus...- nutesė. Man regis ji taip pat nieko negirdėjo. Iš jos svajingo žvilgsnio žiūrint į Sargybinį, nusprendžiau jog jai pamokoje rūpėjo visai kiti dalykai. Tylėdama sekiau ją į kiemą. Atsidūrus kitoje mokyklos pusėje prieš akis atsivėrė siaubingas stadiono vaizdas. Tyliai atsidusau. Akimis perbėgau vaizdą ieškodama kur galėčiau pasislėpti. Vienintelė reali slaptavietė buvo netoli esantis miškas, bet jis manęs visiškai neviliojo. Mano apmatymus nuraukė Mokytojas :

- Kadangi Jėgos fėjos turi būti ištvermingos, tai šiandien mes tai ir lavinsime.  Net jei jūs ir nesate Jėgos fėjos esu tikras, kad jos jums kada nors prireiks. Todėl mes bėgsime ratus, o kai apšilsite aš jums surengsiu nedidelį bėgimą laikui per mišką.  

Mintyse jau kasiau sau duobę. Visi be didelių ceremonijų pajudėjo prie milžiniško bėgimo rato.

- Neeini?-  paklausė Beatričė, kai aš gailėdama savęs stovėjau išsižiojusi.  Letai, lėtai pribėgau prie jos. Ji keistai mane nužvelgė ir pradėjo bėgti. Stengiausi nuo jos neatsilikti. Ir nors jau po pirmo rato norėjosi griūti ir atsikelti  tik pasibaigus pamokai, kažkaip sugebėjau išbėgti tuos tris didžiulius ratus ir Sargybiniui paskelbus, kad galime pailsėti ir pasiruošti bėgimui mišku  nenumirti iš laimės. 

- Galiu atsigerti?- paklausiau Keitės sėdėdama ant suoliuko ir rodydama į jos vandenį.

- Žinoma,- šyptelėjo ji nužvelgusi mano ištroškusį ir nusikamavusį veidelį. Ji pati visai neatrodė pavargusi ir rodos rengėsi pagerinti visų laikų bėgimo rekordą. Pavydžiai nužvelgiau ją.

Pastebėjau, kad mokiniai jau renkasi prie takelio vedančio į mišką. Sunkiai atsidususi patrakau link jų. Šviesos Sargybinis kažką aiškino:

- Kelias yra nelabai ilgas, bet svarbu neišklysti iš takelio, nes vis dėlto tai yra miškas ir jame yra daug pavojingų gyventojų,- kelios merginos aiktelėjo - Nebijokite ant tako jūs esate visiškai saugūs. 

Po Jo žodžių noras eiti į mišką galutinai ir negrįžtamai dingo. Sargybinis aiškino toliau:

- Aš jūsų lauksiu takelio pabaigoje. Greičiausiai atbėgę pirmi trys žmones gaus dešimtukus. Dabartinis rekordas septynios minutes ir trisdešimt dvi sekundės,- Jis nužvelgė grupelę mokinių,- Bet nesitikiu, kad kas nors jį pagerins,- Jis kelioms sekundėmsdramatiškai nutilo  ir liepė mums išsirikiuoti. Tylėdami patraukėme prie starto linijos. 

- Trys...Du...Vienas...Startas!!!- sušuko Jis ir mes pasileidome bėgti.

Pirmi žingsniai atrodė visiškai nesunkūs. Mes visi bėgome grupelėje, bet jau už pirmo posūkio visi nulėkė į prieki ir aš likau bėgti paskutinė. Netrukus nebemačiau net priekyje bėgančios merginos. Pasijutau labai vieniša tamsiame ir nykiame miške ir netrukus pradėjau panikuoti. Senų medžių lapais nuklotas takelis ėmė nykti man po kojomis ir vis labiau nepanašėjo į pereinamą. Su siaubu suvokiau, kad kažkokiu  būdu sugebėjau pasiklysti. Širdis ėmė greičiau plakti, kojos nutirpo ir aš sustojau prisiminusi Šviesos Sargybinio perspėjimą. Giliai įkvėpiau ir apsidairiau. Šiurpiai stūgaujantis vėjas neleido man išgirsti aplinkinių garsų ir nuo tamsių medžių plėšydamas lapus nešė man juos į veidą dar labiau prastindamas matomumą, kuris nuo tamsių, saulę užstojančių medžių ir taip buvo labai prastas. Nepermatomose šešėliuose man vis rodydavosi neaiškus siluetai, bet geriau įsižiūrėjusi suprasdavau, kad ten nieko nėra. Kažkas trakštelėjo man už nugaros. Apimta panikos puoliau bėgti kur kojos veda, tarytum tai galėtu mane išgelbėti nuo įsivaizduojamų priešų.  Bet vis dėl to nesugebėjau nesižvalgyti atgal nes manęs neapleido baisus jausmas, kad esu sekama. Bandžiau įtikinti save, kad tai tik vaizduotės vaisius, bet tokioje šiurpioje aplinkoje man tai sunkiai sekėsi.  Dar kartą žvilgtelėjau už savęs ir nepastebėjusi šakos priekyje parkritau ant kietos žemės. Lėtai atsisukusi pastebėjau link manęs artinantis Juodąjį šešėlį. Jo tamsus, ore plūduriuojantis kūnas rodos skleidė šaltį ir per mane perėjo šiurpuliukai, nors nebuvau tikra ar jie nuo šilumos stygio. Norėjau sušukti pagalbos, bet iš burnos neišėjo joks garsas. Viduje klykiau iš baimės. Pašokau ant kojų ir pasileidau bėgti kiek galiu greičiau. Bet rodos šešėlis nekiek netolėjo. Galva rodos plyšo nuo klyksmų kai išgirdau kanopų bildesį. Man staigiai puolant į šoną dar spėju išvysti prieš šešėli piestu stovintį didžiulį elnią. Prisiverčiau nusukti akis ir bėgti toliau. Ausyse skambėjo širdies dūžiai, o aplinka regis susiliejo. Mačiau tik žemę po kojomis. Kai galiausiai uždususi sustojau nusprendžiau, kad man tai tik pasivaideno. Juk negali būti, kad jis atskubėjo man į pagalbą? Aš juk ne Gyvūnų fėja. Tiesa? 

Apsižvalgiau aplinkui, adrenalino poveikis jau beveik baidėsi. Bandydama išsilaikyti ant kojų pasirėmiau į medžio šaką, Bet neišlaikiusi mano svorio šaka nulūžo. Prieš akis atsivėre išsiilgtas takelio vaizdas. Tai man suteikė naujų jėgų. Sunkiais žingsniais ėjau juo.  Vaizdas aplink mane liejosi. Paskutinis garsas prieš netenkant sąmonės buvo:

- Septynios minutės ir dvylika sekundžių. 

Labai nepykite, kad ilgai neįkėliau (buvo sugedęs kompiuteris), bet štai nauja dalis! Manau, kad gavosi visiška pieva, bet taip ilgai nerašius buvo labai sunku įsivažiuoti. Todėl dabar man labai svarbios jūsų nuomonės. 

Vote ir com :)