Juodoji Fėja (Laikinai sustabdyta)

2. Pirmoji Diena

Pasijutau tarytum krisčiau, norėjau pamatyti ar taip ir yra, bet nedrįsau atmerkti akių. Staiga viskas sustojo. Palaukiau dar biški ir atsargiai pramerkiau akis. Niekas nepasikeitė! Gerokai nustebau ir išgirdusi šnabždesį atsisukau. Labirinto nebebuvo!Toli gražu vietoj jo stovėjo daug nedidelių namukų. Jų eilės driekėsi per visą slėnį, kiekvieno namuko stogas buvo  skirtingos spalvos ir dėl to slėnis atrodė lyg vaivorykštė. Bet labiausiai akį traukė didžiulis plytinis namas ant kalvos, nors jis tai pat buvo spalvotas labiausiai panašėjo į miesto kur aš gyvenau pastatus. Nors šis pastatas buvo milžiniškas man priminė mokyklą. Netoli savęs pastebėjau stovinčius Kristina su tuo vaikinu, bet jie buvo pasikeitę jiems už nugaros puikavosi po du sparnus. Kristinos sparnai smarkiai skyrėsi nuo vaikino. Jos- įvairių atspalvių violetiniai drugelio sparnai, o vaikino -balti neregėto grožio, geriau įsižiūrėjusi pamačiau, kad juos vagoja vos matomi pilki brūkšneliai. Tai nebuvo drugelio sparneliai, jo nugarą puošė didingi paukščio sparnai. 

- Sakiau, kad ji persikels, o tu netikėjai.-tarstelėjo Kristina.tuo tarpu vaikino veide žaidė pasitikinčio savimi šypsenėlė, bet ji netrukus dingo. Jis nusisuko ir išnyko švytėjime. Tiesą sakant nustebau kodėl jis pabėgo? Bet niekas man nesiteikė paaiškinti.Kristina tik pamojo ranka ją sekti. Mergina mane nuvedė į tą didelį namą, o aš nepraleidau progos viską apžiūrėti. Čia taip gražu! Nors viskas buvo taip įdomu man užteko proto įsiminti kelią kuriuo mane vedė. Netrukus mes sustojome prie kažkokių durų. Kristina liepė man palaukti, o pati dingo už jų. Girdėjau, kaip kažkas rėkia, bet žodžių nesupratau, o kai jau norėjau priglausti ausį ir pasiklausyti durys  atsidarė ir išėjo kristina kartu su vyresnio amžiaus moteriške kuri atrodė akivaizdžiai įsiutusi.

- Eik kartu su ja ji tau parodys kur gyvensi,-pasakė Kristina.

-Kur gyvensiu?- paklausiau, bet ir vėl nesulaukiau atsakymo. Kristina mane paliko su akivaizdžiai manęs nekenčiančia moteriške kuri nė nežvilgtelėjusi į mane nuėjo. Sutrikau, bet nusekiau paskui į dar klaidesnį koridorių labirintą. Po kurio laiko sustojome prie nieko nesiskiriančių nuo kitu durų.

- Čia tu gyvensi ateinančias 28 dienas,- tarė ji ir atidarė duris. Kambaryje buvo gražu, jei taip galima pavadinti nedidelę salytę grūste prigrūstą lovų. Bent jau tvarkinga. Įėjau į kambarį ir apsidairiau. Pastebėjau, kad prie kiekvienos lovos yra po nedidelę spintelę ir, kad ne viskas taip tvarkinga kaip atrodė. Dauguma lovų buvo paklota taip lyg nebūtum turėjęs laiko šiam darbui. Išsirinkau lovą toliausiame kambario kampelyje ir numečiau ant jos vienintelį savo turtą- švarkelį. Dabar gailėjausi, kad iš autobuso nepasiėmiau kuprinės.

- Paskubėk jei nori spėti vakarienės,- tai nebuvo tos moteriškės balsas. Apsisukau ir pamačiau draugiškai atrodančią merginą gal kiek jaunesnę už mane. 

- Aš nealkana,- pasakiau, bet supratusi, kad pasirodžiau nemandagiai pabandžiau kuo maloniau nusišypsoti. Bet mergina atrodo neįsižeidė.

- Aš Beatriče,- prisistatė.  

- Aš Tėja,- tai pat prisistačiau.

- Aš miegu lovoje šalia tavosios.

Nežinodama  ką atsakyti nusišypsojau. Nemalonią tyla nutraukė dar kelių mergaičių įėjimas. Jos taip karštai kažką aptarinėjo, kad net nepamatė manęs. Bet Beatriče nusprendė ,kad mus reikia supažindinti. 

- Sveikos ,panelės, čia dar viena naujokė Tėja.

Atsisukusios merginos nužvelgė mane nustebusiais žvilgsniais.

- Mums sakė, kad Keitė paskutinė,- ji parodė į smulkutę merginą.- Na, bet nesvarbu, aš Kristabelė, bet gali vadinti Bela.

- Taigi kas tave surado?- paklausė dar viena mergina.

- Surado?- nesupratau.

- Na tie kurie tave čia atgabeno...

- Aaa, na šiaip tai aš pamačiau blyksnį ir nuėjau pažiūrėti, o ten pamačiau du paauglius, kaip dabar žinau - fėjas.

Merginos atrodė nustebusios. Beatričė paklausė:

- O kokie jų vardai?

- Na merginos vardas Kristina, o vaikino...

- Kristina? Ta violetiniais sparnais?- ją pertraukė merginos.

- Na taip...

- Kaip tau pasisekė...

- O kas buvo antras?- paklausė.

- Aaa, tai buvo vaikinas... Vardo nežinau, bet sparnai buvo ne kaip drugelio, o kaip paukščio ar kažkas panašaus ir baltai pilkos spalvos...- aš užsisvajojusi plepėjau toliau, kad net nepastebėjau jog merginos net išsižioja iš nuostabos. Galiausiai prakalbo Kristabelė:

- Tu nežinai, taip?- paklausė.

- ko nežinau?- perklausiau.

- Tai juk Šviesos Sargybinis!

- Ar bent jau męs Jį taip vadiname,-svajingai pasakė Bela.

- Nes tikrąjį jo vardą žino nebent karalienė!

- Tokių sargybinių pasitaiko labai retai...

- Ak kaip tau pasisekė!

O tuo tarpu aš visai nesijaučiau lyg man būtų pasisekę. Man darėsi vis aiškiau, kad tik aš čia nieko nežinau, todėl nusprendžiau išsiaiškinti:

- Kokia čia vieta?

- Čia?- biškį sutrikusi paklausė Beatričė.

- Tai mokykla, čia mes gyvensime ateinančias 28 -30 dienų, mokinsimes bei bandysime bandysime suprasti kokios rūšies fėjos esame.

 - Bet juk tai tau paaiškino ar ne?-paklausė.

- Tiesą sakant man nieko neaiškino. O ką mes mokinsimės?

- Mokinsimės ką geba kitos rūšies fėjos... Jau devinta valanda vakaro laikas miegoti rytoj anksti prasidės pamokos!

Visos mergaitės lyg skubėtų greitai sugulė į lovas. Netruku paaiškėjo kodėl jos skubėjo. Į kambarį įėjo ta pati moteriškė ir piktai nužvelgusi merginas išjungė šviesą. Kai ji išėjo man pasirodė , kad net oras atsipalaidavo.Iš gretimos lovos išgirdau šnabždesį:

- Tai Molė, ji pusiau fėja pusiau žmogus. Mes ją vadiname budinčiąja. Žinok geriau jai į nagus nepakliūti.

- Ačiū,- atsakiau.

Netrukus iš gretimos lovos pasigirdo gilus kvėpavimas ir jo besiklausydama užsnūdau.

Štai nauja dalis! Tikiuosi patiko. Žinau, kad ši dalis netokia įdomi, bet pasistengsiu, kad kitos būtu įdomesnės ;)