Juodoji Fėja (Laikinai sustabdyta)

11.Transformavimasis

Maniau, kad mano geros nuotaikos šiandien jau niekas nebe sugadins. Deja! Prieš užsidarant durims spėjau išvysti pūkuotą uodegytę dingstančią už jų. Pakraupusi žvilgtelėjau po lova. Mažylio ten nebuvo! Apsidairiau aplinkui- visos merginos buvo įsitraukusios į pokalbį, garsiai aptarinėjo Nesės dingimą. Pabandžiau paslapčia nusliūkinti prie durų ir kuo tyliau jas praverti. Atsidusau, regis pavyko. Jos nė nežvilgtelėjo į mane. Tik saugiai nuo jų akių pasislėpusi už durų prisiminiau dar vieną problemą. O kur dabar?  Į šį klausimą atsakymo nesuradau, taigi patraukiau kur akys veda. Reikia stengtis įsiminti kelią, nes šį sykį pagalbos iš Šviesos Sargybinio tikėtis nebegaliu. Jei Jis mane pamatytu- išmestu iš mokyklos, bet jei jie rastų Mažylį anksčiau už mane tai pat išmestų. Toli eiti nereikėjo. Netrukus pasigirdo garsus Mažylio staugimas. Pasukusi už kampo pamačiau jį susigūžusi kampelyje. Tikriausiai jis prisiminė vienatvės jausmą kai vienas klaidžiojo koridoriais. Pamatęs mane jis linksmai pašoko ir prilėkė. Greitai pasičiupau jį ir pasikišau po švarkeliu. Žinojau, kad reikia kuo greičiau nešdintis iš čia, nes išgirdę Mažylio staugimą tuoj čia sulėks visi fėjūnai.  Pasileidau bėgti savo įsimintinu taku. Bet staiga man prieš akis išdygo praviros durys į kurias vos neatsitrenkiau. Ant jų puikavosi užrašas " Direktorius". Pasislėpiau už kampo ir įsiklausiau. Netrukus pasigirdo balsai:

- Jūs negalite į tai nekreipti dėmesio!- tai buvo su nieko nesumaišomas Šviesos Sargybinio balsas. 

- Dar ir kaip galiu,- Šis balsas buvo man negirdėtas, bet iš užrašo ant durų sprendžiau, kad tai direktorius.

- Kol nėra aiškių įrodimų mes nieko nesiimsime,- toliau aiškino direktorius. Staiga kitoje pusėje durų išvydau Nesę. Ji tyliai stebeilijo į mane, regis suprasdama mums gresiantį pavojų. 

- Nereikėjo išeiti iš kariuomenės, nes dabar vienintelis dalykas ką gali padaryti tai mokinti jaunuosius fėjūnus.

Po šių direktoriaus žodžių pasigirdo stiprus trinktelėjimas į stalą. Tai tikriausiai Sargybinis trenkė per jį. Bet aš to nesureikšminau, nes stebėjau, kaip prieš mane esanti Nesė pasipurtė ir sprogo! Viskas aplink mane griuvo, plytos byrėjo nuo lubų, o priešais mane riaumojo didžiulis drakonas! Tik iš žvynų spalvos galėjai suprasti, kad tai tas pats gyvūnas- Nesė. Ji dar kartą suriaumojo lyg atsisveikindama ir išskleidusi didžiulius sparnus išskrido per lubose atsiradusi plyšį.  Atrodė labai didingai. Staiga mano rankose rankose tupėjęs Mažylis pradėjo cypti ir rangytis. Tai pažadino mane iš sąstingio. Paskutinę akimirką išsisukau plytų griūties ir moviau tolyn. Tikėjausi, kad per šį samyšį manęs niekas neišvys, o Nesei padėti jau nebegalėjau. Pasisukusi už kampo dar spėjau pastebėti į mane nukreiptas Šviesos sargybinio akis. 

Atsiprašau už klaidas, bet labai skubėjau rašyti. Tikiuosi patiko. Vote ir com :)