50 rausvos atspalvių

Man patinka būti vienai

Po tos sodybos, Eleonora vengė visų. Ji neatsakė nei į savo kompanijos žinutes, nei į Derono skambučius. Mokykloje ji slėpėsi per dideliuose megztiniuose, o jei kas prisėsdavo šalia, kaipmat palaidodavo savo galvą knygoje. Ji sugebėjo pasislėpti net nuo Derono, kuris tarsi šuo bandė atsekti jos pėdsakus koridoriuose.
- Ei, viskas gerai? Neatsiliepi į mano skambučius, - galiausiai tai, kas buvo neišvengiama, atsitiko. Deronas pagaliau ją surado.
- Amm... Jo.
- Tai kodėl taip bėgioji?
- Man patinka būti vienai.
Tuo pasibaigė jų pokalbis. Elė spruko, o sekančią savaitę visai nepasirodė mokykloje. Kitą pirmadienį jos klasėje irgi nebuvo. Nebuvo ir Derono.
Jis stovėjo lauke, prieš jos duris, lietui pliaupant, belsdamas į riešutmedį tris kartus. Durys lėtai prasivėrė, maža akutė pažvelgė pro tarpelį, jos vėl užsivėrė. Pasigirdo mažutėlis krapštymasis, matyt, atkabino grandinėlę, ir pagaliau durys atsivėrė.
- Labas.
- Rimtai? Po dviejų savaičių ignoravimo, tu tiesiog sakai ,,labas"?
- Aš...
- Ne, ne, ne. Arba tu pasakai kodėl manęs vengi, arba aš išeinu.
Tyloje slinko minutės. Deronas, matyt, prarado paskutinę vilties kibirkštėlę, jis tik nuleido galvą ir nusisuko į lietų.
- Palauk, - vaikinas lėtai atsisuko į Eleonorą, išgirdęs jos laibą balselį. - Atsiprašau, tiesiog... nebežinau kas esu.
- Ak, mažyle, - atsiduso Deronas, grįžo į jos prieangį ir stipriai ją apkabino. Balti marškinėliai, kuriuos jis vilkėjo, buvo šlapi ne tik nuo lietaus - kartu ir nuo Elės ašarų. - Negi nematai kokia miela tu esi?

Icanthelpmyself