50 rausvos atspalvių

Kartais geriau šio bei to nežinoti

Devinta klasė, jei tiksliau - jos vidurys. Eleonora vis dar nepripažino savo mielos asmenybės kaip tikros Eleonoros, tad bandė apsimesti tokia, kokią visi mėgtų ir kuri visada būtų įvykio centre. Kaip ir visa kita, šis laikotarpis, laimei, ilgai netruko, ir buvo, ko gero, trumpiausias iš visų. 
,,Populiarioji" Eleonora buvo visiškai priešingai dabartinei Elei. Tuomet ji nešiojo madingus drabužius, dažniausiai tamsius, nes kažkodėl šios spalvos vis dar dominuoja, užuot nešiojusi širdžiai artimas pasteles. Akys visuomet buvo apvestos pieštuku, kampai pakilę į viršų - visokios panos iš instagramo tai vadino ,,katės akimi". Lūpas dažydavo retai, priešingai nei dabar, kai rausvo lūpdažio tūbelės mėtosi po visą kambarį, o jei dažydavo - tik neutraliomis arba tamsiomis spalvomis, bet visada tik matinėmis. Tiesa, šiuo laikotarpiu ji priprato nešioti aukštakulnius, be kurių retai Eleonora išeina ir dabar. Meškiukai, širdelės, gėlės ir kiti mieli dalykėliai buvo ne jai. Bent jau ji taip manė.
Gal ir nustebsit, tačiau tuo laikotarpiu Elė sugebėjo susirasti ,,draugų". Jie nebuvo tikri, tiesiog grupelė ištroškusių paauglių, žinančių, kad Eleonora turi ryšių su pilnamečiais, kurie galėjo nupirkti alkoholio. Taigi, automatiškai ji buvo kviečiama į visas sodybas, pasisėdėjimus, liaudiškai tariant, plotus.
Deronas, kaip išvaizdus vaikinukas, taip pat visuomet buvo kviečiamas. Į juos keliaudavo tik Elės pagloboti, pačiam tokie pobūviai ne itin prie širdies lipo.
,,Populiarioji" Eleonora numirė vienoje sodyboje. Ji numirė ir vietoje jos atėjo be galo drovi ir vienišė Eleonora. Keista, kiek gali padaryti vienas bučinys.
Tą naktį visi buvo gerokai įkaušę, na, išskyrus Elę ir Deroną. Jiedu buvo šiek tiek pagėrę, bet ne tiek, kad aiškintų klasiokams gyvenimo tiesas. Kad ir kaip ten bebūtų, dalelė kompanijos susėdo žaisti butelio, o kadangi ten nuslinko mūsų rausvoji, paskui ją nupėdino ir Deronas. Kol pusė klasės vis dar demonstravo tragiškus judesius šokių aikštelėje, trečdalis dar čiulpė paskutinius lašus iš degtinės, vyno ar alaus butelių, jie, trys merginos ir trys vaikinai, kampe pasislėpę suko butelius. Nieko įdomaus nevyko, kol neatėjo eilė, vėlgi liaudiškai išsireiškiant, laižiakams. Deronas niekad neturėjo per daug kompleksų, kai atėjo jo eilė, jis stvėrė ir pasuko tą butelį, baigta kalba. Širdyje tik jis tikėjosi, kad neatsisuktų indas į Eleonorą, juk per visą vakarą nei vienas iš jų neišsuko kito, o viduje bijojo, kad jei vis tik taip atsitiktų, jų draugystei - grabo lenta.
Ir lyg tyčia - Eleonora.
Šioji metė baimingą žvilgsnį, Deronas vien tik lūpomis ištarė ,,Viskas bus gerai, tik kelios sekundės". Kažkas išsitraukė telefoną, įsijungė chronometrą.
- Nu, dešimt sekundžių.
- Tu tai penkias laižeisi, - atkirto Deronas, bandydamas sumenkinti tvyrančią įtampą.
- O kas tau, gaila? - rėžė atgal tas pats spuoguotas vaikinukas, kuriam Eleonora turėjo į žandą pakštelėti.
Abu jaunuoliai atsiduso ir atsisuko vienas į kitą. Išgirdęs to paties cyplio ,,Nu, jau", Deronas šiurkščiai stvėrę Elę už kaklo ir siurbte įsisiurbė į lūpas.
Bučinys buvo šlapias, tačiau malonus - šviesiaplaukis tikrai žinojo kaip bučiuotis. Eleonora tik kilstelėjo ranką, šioji prigludo prie vaikino skruosto, kol jiedu karštligiškai laikiesi viens kito lūpų. Viduje kažkas kibirkščiavo, tačiau abu suvertė visą kaltę alkoholiui.
- Gerai, laikas, - prabilo tas pats klasiokas, sustabdęs chronometrą, tačiau jis nebuvo išgirstas. Bučinys trūko dar kelias sekundes, kol Elei pritrūko oro.
- Nepyk, - sušnabždėjo jai ausin Deronas, prieš tai lūpas priglaudęs prie jos skruosto.
- Viskas gerai, - šyptelėjo puse lūpų ji, atsiremdama į jo krūtinę. Tačiau toli gražu, viskas gerai nebuvo.