50 rausvos atspalvių

Ramybė

Tą vakarą, saldintą meile, Eleonora užmigo Derono glėbyje, o josios - Triušiukas, tasai pūkuotas katinas. Fone skambėjo filmo muzikinis takelis, mat jau rodė paskutines scenas, retkarčiais pasigirsdavo viena ar kita eilutė. Vaikinas irgi pamažėle snūduriavo, glostydamas jos plaukus ir karts nuo karto stipriau suspaudamas.
Ryte, tikriausiai, abiems skaudės kaklus (ypač Elei), tačiau dabar nebuvo nei skausmo, nei baimės. Tik ramybė. Ramybė ir meilė. Deja, tai ramybės oazei buvo metas išsisklaidyti.
- Ele, - sušnabždėjo Deronas, švelniai purtydamas miegančiąją gražuolę. Šioji tik suniurzgėjo, giliau įsirausė į jo krūtinę ir tvirtai suspaudė marškinių kraštelį. Tai nėra pirmas kartas, kai Eleonora miega ant Derono, tačiau šis kažkoks kitoks. Kažkuo ypatingas. - Eleonora, mažyt, - garsiau prabilo jis, tačiau toji kaip užmušta. - Mažyle, kelkis, - nekantriai skubino ją Deronas, kol neapsikentęs švelniai gnybtelėjo jai į petį. Eleonora kaip mat pašoko - visi miegai dabar jau tikrai išsilakstė. - Man kaip jau ir eit reiktų.
- Mm, - numykė Elė, trindama akis. - Kiek dabar valandų?
- Aštuonios.
Tyliai panosėje nusikeikusi, rausvoji tingiai atsistojo, pasirąžė, budindama sustingusius raumenis, ir nusižiovavo. Atsidususi ji tik linktelėjo ir suburbėjo ,,Gerai jau, einam".
- Ryt susimatysim? - šypsojosi Deronas, kai jiedu stovėjo jos prieškambaryje.
- Ko gero, - šypsniu atsakė ir Eleonora, stebėdama, kaip jis pasitvarko kelis išlindusius plaukus veidrodyje. Pagaliau jam baigus, mergina apkabino atsisveikinimui.
- Ei, - tyliai nusijuokė šviesiaplaukis, pagaunant savo mažylę už juosmens. Tvirtai, tačiau švelniai jis kilstelėjo jos galvą už smakro, įsegė dar vieną bučinį ir darkart suspaudė glėbyje. - Labanakt.
- Labos.
Ir jis dingo vakaro saulėje.