50 rausvos atspalvių

Nėriniai

- Deronai, pažiūrėk, - spirgėjo Elė rodydama kažkur pirštu. Jaunuoliai buvo nuslinkę į turgavietę ir, kaip visada, mergina pasuko prie papuošalų.

- Kas?

- Matai? Koks mielas! - mergina pačiupo juostelę prisidėdama ją prie krūtinės. Mikliai pirštais atsegusi rausvą kaspiną juosiantį jos kaklą, įgrūdo jį į Derono delną. - Palaikyk, - suburbėjo ji, segdamasi nėriniuotą juostelę vietoj to kaspino. Pasitvarkiusi plaukus, Eleonora lėtai atsisuko. - Ką manai?

Ir tada... Ji pirmąkart tai išvydo. Išvydo jo patamsėjusias akis, kone degančias geismu ir goduliu. Pati netyčia dantimis grybštelėjo per apatinę lūpą, skęsdama jo akių vandenyne, pirštais dar liesdama nėrinių kraštelius.

- Atrodo nuostabiai, mažyle, - tyliai ištarė jis numesdamas porą eurų pardavėjai, kaipmat susižėrusiai monetas į piniginę. Toji močiutė tėškė penkis centus ant prekystalio, tačiau šieji liko nepaliesti.

- Galėjau pati susimokėti, - dar tyliau prabilo ji, kai vaikinas vis artėjo, o pati atbulomis traukėsi tol, kol jos nugara atsitrenkė į tvorą, juosiančią turgaus teritoriją.

- Nebūčiau leidęs, - sukuždėjo Deronas taip arti, kad mergina galėjo jausti kaip jo iškvepiamas, mėtomis dvelkiantis, oras atsimuša jai į veidą. - Juk tu... - nutęsė jis, priremdamas delnus prie tvoros abipus Eleonoros galvos, vienoje rankoje vis dar gniauždamas rausvą kaspiną. Akimis klaidžiodamas nuo jos akių iki nepridengtų raktikaulių, vis užkliūdamas už rausvų lūpų ar naujutėlio papuošalo, jis prisislinko dar arčiau, nosimi kone liesdamas josios. - Esi mano, - pabaigė jis, žvelgdamas taip giliai į jos akis, kad galėtum pagalvoti, jog jis bando įžiūrėti jos sielos gelmes.

- Tavo? - virptelėjo lūpa ji, jau nebekreipdama dėmesio į metalinės tvoros daleles, pešančias plaukus.

- Mano. Tik mano, mažyle.

Ir šie žodžiai buvo paskutiniai prieš Deronui aršiai puolant Eleonoros lūpas.

Lol dar kažkam sakiau, kad čia vyksta per vieną dieną. Uppsss.