Eleonora ligos patale ilgai nesivoliojo. Jau kitą savaitę buvo guvi kaip visad, žvali ir su šypsena veide. Tokios jos pasiilgo ir tėvai, ir bendraklasiai, ir Deronas.
Pastarasis ją ėmė dar labiau saugoti. Sekiojo paskui ją tarsi šuo, o jeigu paleisdavo iš akiračio, žinučių jūra užliedavo jos telefoną.
- Deronai, - galiausiai išdrįso prabilti ji, kai jiedu sėdėjo, didžiam Elės nepasitenkinimui, valgykloje. - Juk supranti, kad nuo ligos ne itin ir sugebėsi mane apsaugoti?
Šiuo sakiniu (o gal rausvosios kreivas žvilgsnis?) pasibaigė visas vaikino perdėtas rūpestis. Jiedu grįžo prie įprastų jų - jokio sekiojimo, jokių penkiolikos žinučių iš eilės ir suvokimo, kad ji vis tik moka savimi pasirūpinti. Tik kartais peršąla. Juk pasitaiko.
Kai pagalvoji, daug kas pasitaiko. Pasitaiko, bulvė iš lėkštės iškrenta. Arba plaukai burnon įsivelia.
Arba mama apie tavo santykius paklausia.
- Eleonora? - vieną šeštadienio rytą kreipėsi į Derono rausvąją mama, kai ji gurkšnojo arbatą.
- M?
- Tai jūs su Deronu... - nutęsė moteris, pirštu apvesdama kavos puodelio kraštą. - Draugaujat?
- Ką? - Elė nusprendė apsimesti kvailute.
- Na... Jūs pora, ar ne? - gal kiek per daug akivaizdu tai buvo. Mergina skaisčiai išraudo ir jau galvoje rezgė kokį melą, tačiau nespėjo. - Taip ir žinojau. Jis labai geras berniukas, Ele.
Ko gero, problema ,,Kaip reiks pasakyti tėvams?" išsisprendė pati. O ir santykiams priekaištų iš šeimos nebuvo.
Geresne toji diena, ko gero, tapti negalėjo.
GUESS WHO'S BACK
KAMU SEDANG MEMBACA
50 rausvos atspalvių
Fiksi RemajaPasaulyje, kur kasdien susitinkama su stereotipais, gyvena Eleonora. Mergina, kuriai patinka pastelinės spalvos, mergina, kuri tiesiog išprotėjusi dėl pliušinių žaislų, mergina, kuri spintoje turi daugiau sijonų nei pusė jos bendraklasių kartu sudėj...
