Naujokė

2. "Nauji namai"

- Susikrovei visus daiktus?

- Taip. Tai paskutiniai daiktai Džeimi.- Mano balsas skambėjo švelniai ir nerūpestingai.

- Puiku, galim eiti.

Jis jau ruošėsi eiti bet aš jį sustabdžiau.

- Džeimi? Ar mes teisingai darom ir kad na... ar jie. norėtų?

- Bella. Manau jog jie nenorėtų kad jų mažoji dukrelė liūdėtų. Be to. Mes nesugebėsim išlaikyti dviejų didelių namų.

- Bet gal jie kur nors paliko. Na. Kokių nors pinigų.

- Mieloji mažoji nuostabioji mano sesute Bella. Jie to neplanavo.

- Niekas neplanuoja numirti !- šaukiau be reikalo.

- Gal jiems ten geriau. Gal geriau nei čia buvo.- Brolio balsas skambėjo ramiai.- Mes bandėm supranti? Bandėm gyventi čia penkis mėnesius po jų mirties....

- Aš tai žinau!

- Tai kodėl taip elgiesi? Kodėl negali jų užmiršti?

- Tu. Tu jau užmiršai !?- aš rėkiau ir nesivaldžiau.- Užmiršai kaip tėtis tave leidosi žvejybon, užmiršai vakarus kai sėdėdavom prie televizorio ir gaišdavom tėvų laiką tau atseit baisiais filmukais, nejaugi pamiršai kai močiutė pasisodindavo mus abu ir liepdavo skaityt. Ir mes skaitydavom. Skaitydavom nes močiutė budavo prižadėdavo mums saldainių visą kalną. Užmiršai...

Jis mane pertraukė:

- Ne !!!!!- aš krūptelėjau nuo tokio garso.- Aš to neužmiršau. Prisimenu ir daugiau. Viską prisimenu. O Dabar eik į mašiną!

- Tu man ne tėtis. Tėtis sakė kad rūpintumeisi manim. Bet man to nereikia.

- Bella, tau tik šešiolika prieš lugiai šešis mėnesius dvi savaites ir dvi dienas tau dar buvo penkiolika. Bella tu paauglė. Negali savimi pasirūpinti pati.