O kas jei tai meilė_H.S (short)

PRADŽIA

Šeštadienio vakaras. Vyksta mokyklos vakarėlis, kuris surengtas Zakarijaus gimimo dienos proga. Tad čia yra beveik visa mokykla.

Vakarėlis įsisiūbavo ir aplinkui voliojosi šiukšlės. Svetainėj sofa apvemta. Linksmybės vis dar netilo ir girdėjosi šauksmai, šaudė šampanas, o fone skambėjo tranki muzika, kuri užgožė nors šiek tiek visą tą triukšmą.

Katerina vis dar jautėsi kaip ne tose vėžėse, tad ji jau buvo pasiruošusi eiti iš vakarėlio, bet jos žvilgsnis susitiko su vaikinu, kurio ji net nėra mačiusi. Ir nenumano ar ir jis mokinasi toje pačioje mokykloje kaip, kad ir ji. Nes Zakarijus turi draugų ir už mokyklos ribų.

Mergina bandė tiesiog praeiti pro vaikiną, bet jis jai neleido, sugriebdamas už rankos. Mat ji jam krito į akį, nors ji ir neatrodė kaip įprastos merginos, nes dėvėjo džinsus ir vilkėjo juodą džemperį.

- Neišeik dar.,-prabilo tas vaikinas ir žvelgė į merginą kačiuko akimis. - Jei nepatinka šis šurmulys eime į kiemą. Tik, pasilik.

- Na gal ir galėčiau, bet atleisk jau turiu eiti. O be to tavęs nepažįstu.

- Kodėl?,-pasiteiravo jis. – Na pabūk, nesikandžioju. Beje tai ne problema, kad nepažįsti manęs. Galim lengvai tai ištaisyti.

- Atleisk.,-toliau kartojo mergina ir apsisukusi dingo. O vaikinas ją vytis.

Prisivijęs vaikinas pakėlė vieną savo ranką ir priglaudė prie merginos rankos. Vaikino ir merginos delnai susiglaudė ir susiliejo į vieną visumą, o judviejų pirštai lygiai tokio paties ilgio. Delnai glaudėsi su vienas kitu ir juto virpulius, sklindančius jiems susiglaudus. Kad net mergina atsitraukė nuo jo. Ir kaiptiktais tą akimirką mušė dvyliktą valandą.

Katerina tą pastebėjusi jog rodyklės jau pasisuko ties vidurnakčiu, išrūko kaip dūmas, o Haris nesuprato kas vyksta ir kodėl ji turėjo būtent dvyliktą palikti jį vieną ir net neatsisveikinusi išeiti.

Nusiminė, nes pagalvojo jog neišvys jos daugiau, bet jautė jog ji gali mokytis toje pačioje mokykloje, kaip ir jis, nes juk dauguma moksleivių yra iš vienos mokyklos.

Tuomet kažką išvydo ant žolės. Pasilenkė ir paėmė, o jo delne buvo šilkinė kaklaskarė. Prisidėjo ją prie veido ir įkvėpęs jos kvepalų aromato užmerkė akis ir svaigo.

Jisai tikisi ją surasti bei grąžinti – tai kas jai priklauso, kurios nė vardo nežino.

Vaikinukas pasijuto kaip princas, toje pasakoje pelenė, nes jos net vardo nežino ir jos daiktas per skubėjimą pasiliko.

Tik batelio neteks matuoti visoms panelėms, esančioms mieste, nes jokios kurpaitės nepametė.

''Aš ją surasiu ir ji niekur nuo manęs nepabėgs, kad ir kur slėptusi.''-inirtingai mąstė vaikinas.

*********

Ačiū kas skaitysit ;)