Bad boy vs Bad girl

21 dalis

Skaitykit. ;D

Apie ką jie šneka???

Gerai... Palauksiu vakaro.

*Vakaras*

- Perrie? - mama įėjo į mano kambarį
- Ateikit su broliu į svetainę. Reikia pasikalbėti - mama liūdnai tarė ir išėjo iš kambario.

- Sėskitės - tėvai mums parodė, kad mes atsisėstumėme.
- Taigi... Turime jums labai liūdną naujieną - tėtis nutęsė
- Tęsk - paraginau pati šiek tiek jau sutrikusi
- Žinau, kad čia turite daug draugų... - jis vėl nutęsė.
- Tėti. Tiesiog pasakyk - pasakiau tvirtai.
Jis atsiduso
- Mes turime išsikraustyti. Dėl mano ir jūsų mamos darbo. Mes ten gavome darbą. Ten būsime du metus. Gyvensime Kalifornijoje. Jau rytoj ryte išskrendam.- tėtis lėtai viską išsakė.

Mano gyvenimas apvirto aukštyn kojom.
Akys pradėjo drėkti.
Nebegalėjau pajudėti
Nebegalėjau ištarti nei vieno žodžio.
Tiesiog sėdėjau apsiašarojusi ir žiūrėjau į vieną tašką.
Aš negaliu...
Negaliu palikti savo draugų.
Vėl kraustytis?
Aš to neapkęsiu...
- Perrie.. Atleisk - mama pradėjo mane guosti.
- Nieko. Išgyvensiu - pasakiau šaltai
Juk teks man tai išgyventi. Noriu aš ar ne. Tai TEKS išgyventi.
Sėdėjau savo kambaryje ant savo lovos ir galvojau kas bus toliau.
Manau reiktų parašyti draugams.
Okey. Perrie susiimk.
Išsiunčiau tą žinutę visiems savo draugams kurių numerius žinau.
Greit gavau atsakymą nuo Jade

*Tu juokauji? Taip? Nes jei ne... Aš to neišgynvensiu. Prašau pasakyk, kad tai pokštas*

Greit atsistojau nuo lovos apsiaviau batus ir išbėgau iš savo kambario, kaip ir iš namų. Pribėgau Jade namus ir paskambinau į duris. Jade jas atidarė.
- Jade... Tai ne pokštas - apsiašarojusi tariau.
Jade mane nusivedė į savo kambarį.
Kol mes abi išsiverkėm. Pagaliau aš su ja atsisveikinau. Ir parėjau namo. Juk reikia dėtis daiktus... Rytoj išvykstam.
Ah...
Kodėl?
Kodėl gyvenimas mane žudo? Kodėl jis mane spardo visomis jėgomis?
Negalėjau nuraminti savo minčių.
Tai yra taip sunku.
Pragaras.
Susidėjau visus daiktus...
Tėvai jau per vakarą rado namo nuomininkus.
Bet juk tai tik sušiktu du metai. Aš juos išgyvensiu... Gal.

Kritau veidu į lovą. Ir užmigau.
- Pezz kelkis - mane purtė Ty.
Tik pasakykit, kad tai sapnas...
- Reikia ruoštis. Lėktuvas už 2 val - Ty parodė į laikrodį.
Ne....
Tai ne sapnas...
- Aha - sumurmėjau ir nuėjau į dušą.
Apsirengiau trėningais. Nėra nuotaikos puoštis... Nulipau į pirmą aukštą. O ten tėtis su mama pakuoja viską.
Ah.... Pasiilgsiu šių namų.
Pasiėmiau nuo stalo dar neišmestą obuolį ir jį visą suvalgiau.
Vėl nauja mokykla...
Nauji vaikinai...
Nauji draugai
Ah....
- Perrie! Tyler! Važiuojam! - mama sušuko
- Ateinam - sumurmėjau ir atėjau link tėvų.
- Pasiruošę?
- Net neklausk mam. Tiesiog eikim ir viskas - pasakiau.

Atvykom...
Jau oro uoste.
Čia buvo velniškai daug žmonių.Bet mano akys visada užklius už tų tamsiai rudų akių.
Zayn.
Kas jį čia pakvietė...
- Perrie - Zayn tarė.
Teko prie jo prieiti. Aš negaliu kitaip. Aš jį apsikabinau.
Pajaučiau kaip Zayn mane taip pat apkabina. Taip stovėjom gal 10 min ir spėju atrodėm kaip debilai.
- Parrie lėktuvas! - Ty sušuko
- Turiu eiti - sumurmėjau
Ir tada aš išgirdau tuos tris nuostabius žodžius.
Iš Zayn lūpų.
- Aš tave myliu - jis pasakė man tai prie ausies ir tada nusisuko ir nuėjo savo keliais.
Aš susigraudinau...
Net nežinau dėl ko.
Ar dėl to, kad Zayn tai pasakė?
Ar dėl to, kad aš nenoriu jo palikti?
Nežinau. Nieko nežinau...
Greit pribėgau prie Ty ir mes įlipome į lėktuvą.
Kas gali būti blogiau už draugų palikimą... Kas? Nieko daugiau.
Na aš niekam nepasakiau, kad išvykstu dviem metam. Jei galvoja, kad manes nebepamatys. Jie klysta.
Stebėjau skriejantį vaizdą pro langą.
Su šiomis mintimis ir snūdau...