Bad boy vs Bad girl

***28***

- Taip, viskas buvo melas - Harry.
- Tai norit pasakyt, kad aš vėl galiu gyvent laiminga?!?- išsišiepiau
- Taip - Zayn pasakė prikimusiu balsu.
Atsisukau į Zayn suėmiau jo veidą į savo delnus ir pabučiavau.
- Atleisk - pasakiau po bučinio
- Dėl to, kad pykau ir netikėjau tavimi- šyptelėjau. Zayn nieko nepasakė ir dar kartą sujungė mūsų lūpas.
- Dieve.. Dar turėsit laiko atsilaižyt, o dabar einam - Jade išėjo iš kabineto, o kas beliko mum? Iš paskos....

*Po savaitės*
Dabar sėdžiu pas Jade svetainėje su neštumo testu rankose, kuris rodo teigiamą atsakymą. Visą savaitę mane pykino ir buvau visa nuvargusi.

- Negaliu tuo patikėti - ištariau lėtai žiūrėdama į neštumo testą.
- Gali nuvežt į ligoninę? noriu tuo įsitikinti - pasakiau Jadei.
- Okey, važiuojam - Jade pasiėmė mašinos raktelius. Atidarius namo duris sustingau.
- Kur jūs diskutuojat? - Zayn paklausė.
Jade pamatė, kad aš pasimečiau ir nebežinau ką daryt.
- Mes iki parduotuvės - Jade šyptelėjo.
- Aišku, mes su Harry būsim čia - Zayn pasakė ir dabar turėjau pasijausti dar nejaukiau, nes turėjom pasibučiuot. Suprantat, porų privalumai. Stengiausi neišsiduot.

*Po visko*

Išėjau iš daktarės kabineto ir žiūrėjau į vieną tašką.
- Aš. Nėščia. - pasakiau
- Dieve Pezz!!! Tai nuostabu!! - Jade pradėjo spygaut. Bet pamačiusi mano veido išraišką nuo Jade veido dingo šypsena.
- Hey.. Juk viskas gerai ar ne? - Jade mane apkabino.
- Nežinau... Tai neplanuotai... Net nežiau ar Zayn iš vis norėjo vaikų. Net neįsivaduoju, kaip jam tai pasakysiu...ir kaip jis reguos... - kalbėjau niūriai.
- Viskas bus gerai, juk jis tave myli - Jade pradėjo mane guosti.
- Dieve... Tikiuosi tikrai viskas bus gerai... - atsidusau.
Su Jade patraukėme link namų.

Negalvokit, kad esu nusivylusi tuo... Esu laiminga, bet sutrikusi.... Sutrikusi dėl Zayn... Ką jis pasakys kai sužinos?
- Pezz!!! - Jade man mojavo ranka prieš veidą.
- Kas?- atsisukau į Jade
- Tau viskas gerai? - atsargiai paklausė.
- Tikriausiai.. - sumurmėjau
- Kada jam tai pasakysi ir kaip?
- Nežinau Jad... Net neįsivaizduoju... - apsidairiau aplinkui. Mes jau buvome prie mano namo, pamačiusi Zayn mašiną supratau, kad jis namie ir nebus kaip išsisukti.
Atsidusau ir išlipau iš Jade mašinos.
- Eini? Palaikysi kompaniją - paklausiau jos.
- O reikia?- Jade šyptelėjo
- Butinai - pasakiau ir pradėjau Jade tempt link namo įėjimo.
Jau susitaikiau su tuo, kad turėsu jam tai pasakyti... Kaip bus taip bus.
Atsidusau ir įžengiau į namo vidų.
- Tai buvot parduotuvėj virš valandos?- prisistatė Harry.
O ne... Dabar ir jis čia..
- Vėliau sužinosi - Jade pasakė
- Ką sužinosim?  - Zayn atlekė prie mūsų.
- Ne dabar Zayn - sumurmėjau ir nuėjau į virtuvę. Pasitaisiau žolelių arbatos.
Atsisėdau prie stalo ir pradėjau gurkšnoti. Į virtuvę atėjo Harry, Jade ir Zayn...
- Tau viskas gerai?... Ir nuo kada geri arbatą? - Zayn paklausė.
- Zayn... Neklausinėk, nusiramink - Jade bandė nuramint Zayn.
- Nusiramint? Ka čia vyksta... Kaip aš galiu nusiramint kai matau, kad mums su Harry kažko nesakot - Zayn pyktelėjo.
Jade pažiūrėjo į mane sutrikusiu žvilgsniu. Aš tik liūdnai jai šyptelėjau.
Pažiūrėjau į Harry, paskui į Zayn. Gyliai įkvėpiau ir iškvėpiau.
- Mes nebuvom parduotuvėj...Mes buvom ligoninėj...
- Dėl ko? Tu sergi?  - Zayn pradėjo klausinėt.
- Zayn... Aš dar nebaigiau... Ir kai buvom ligoninėje sužinojom vieną dalyką...- susigraudinau..., nes net neįsivaizduoju kaip jis reguos.
- Pezz? - Zayn
- Aš... Aš nėščia - tai pasakiusi paslėpiau veidą savo delnuose.
- Pezz - išgirdau balsą.
Atsisukau į tą pusę.
- Ar aš tėvas? - Zayn paklausė. Girdėjau jo balse sutrikimą.
Nedrąsiai linktelėjau. Zayn žiūrėjo tiesiai man į akis pakankamai ilgai.
Dieve... Mano mintys neigiamos...
Zayn vis dar žiūrėdamas į mane pradėjo šypsotis.
- Kas? - paklausiau
- A-aš būsiu tėvas!!Aš tave myliu!!Tu juk supranti, kad aš pats laimingiausias vyras pasaulį?!?- Zayn su energija viską išsakė.
Aš tik šyptelėjau, nebelaikiau ašarų.
-Ei...Neverk. Visa tai nuostabu - Zayn nušluostė mano ašaras ir mane apkabino. Pažvelgiau į Harry. Jis tik šypsojosi.

Viskas... Aš laiminga. Kas galėjo patikėti? Nors mano praeitis nekokia, bet dabar aš esu laiminga, turiu nuostabų vaikiną, pačią geriausią draugę ir patį nuoširdžiausią brolį.

„Gyvenimas pilnas netikėtumų"

Tai va. Ir vėl po nežmoniškai ilgo laiko aš įkeliu dalį. Visų žiauriai atsiprašau už tokį ilgą laiko tarpsnį. Tuo pačiu noriu padėkoti, kad skaitėt šitą "nežmonišką" dalyką, kaip aš pavadinčiau. Ir belieka  pasakyt tik "adios amigos". Dar nežinau ar kursiu kokią dar istoriją, nes vėl nenoriu versti kitų ilgai laukti dalių...