His Secrets//Harry Styles

6

Šiandien nusprendžiau ir vėl po pamokų nueiti iki mamos darbo. Įėjusi į ligoninę pasisveikinau su registratūroje sėdinčia mergina. Šioje vietoje mane labai gerai pažįsta kadangi galima sakysi aš čia užaugau. Tėtis būdamas kareivis dažnai nebūdavo namuose, tad mama privalėdavo mane pasiimti į darbą. Čia aš daug laiko praleisdavau su besigydančiais vaikais. Būtent čia ir sutikau Luke, berniuką kuris sugebėjo išsisukti abi kojas. Tik po kelių metų jis man pasakė, kad tai atsitiko, nes jis nušoko gal nuo penkių laiptų dėvėdamas mamos aukštakulnius. Kai jis man tai pranešė aš taip juokiausi, kad paspringusi vos nepraradau sąmonės. Tikriausiai todėl jis ir yra mano geriausias draugas, nes mes saugome vienas kito paslaptys.
Įžengusi į jos kabinetą iškart numečiau kuprinę į kampą. Mama žvilgtelėjo į mane pro ant nosies galiuko tupinčius akinius.
-ramiau, saulyte, - aš jai šyptelėjau, - beje eime. Vakar kai ką atvežė. Manau tau bus svarbu pamatyti, - ji atsistojo padėdama ant stalo akinius. Nesupratau ką ji turi omeny. Jeigu kuris nors iš mano draugų būtų buvęs atvežtas čia Su mama palikome jos kabinetą ir nužingsniavome palatų link. Sustojome prie 245 palatos. Mama pravėrė duris ir įleido mano į vidų, ji ėjo paskui mane. Priėjusi prie lovos atpažinau ten kone be gyvybės ženklų gulintį vaikiną. Tai buvo garbanius. Kas jam atsitiko? Jis buvo visas sumuštas, ant kaktos puikavosi siūlės.
-mama, - mano balsas virpėjo. Priėjusi prie jo atsargiai paliečiau garbaniaus skruostą.
-prisimeni kai vakar turėjau staigiai čia atvykti? - ji paklausė ir aš lėtai linktelėjau, - atvežė Harry. Jis buvo vos gyvas. Vienas šonkaulis buvo sulaužytas, kakta praskelta, be galo daug mėlynių. Bobby sakė, kad eilinį kartą jis dalyvavo kažkokiose muštynėse. Tiesą sakant pirmą kartą matau tokius sumušimus ant jo, - atsiduso patikrindama lašelinę ir kažkokius aparatus. Nors čia praleidau daug laiko, niekada manęs nedomino visi daktariški dalykėliai.
-netikiu, mama, - jaučiau kaip ašaros kyla. Man skauda. Man kažkodėl skauda jį tokį matyti, Kodėl man skauda? - aš žinau ką gali Harry. Jis tikrai galėtų apsiginti. Negi niekas nemato, kad jis net nesiginė. Kažkas čia ne taip, - atsisėdusi ant lovos kraštu suėmiau vaikino ranką.
-kaip pasakysi, dukrele, - ji atsiduso, - na gerai, palieku tave čia. Jeigu jis atsikels pasistenk neišgąsdinti jo ir iškarto pakviesk mane, gerai? - aš linktelėjau neatitraukdama akių nuo Harry. Durims užsidarius iškarto leidau ašaroms riedėti skruostais. Kas taip galėjo su juo pasielgti?
Praėjo nemažai laiko, o aš vis nepaleidžiu Harry rankos. Aš privalau išsiaiškinti kas vyksta šio vaikino gyvenime. Jis nesusimušė, jį kažkas sumušė ir jis negalėjo priešintis. Staiga jis išleido skausmo aimaną.
-Harry, - spustelėjau jo ranką. Vaikinas lėtai, bet atsimerkė. Jo žvilgsnis bėgiojo po palatą, bet galų gale jis sustojo ties manimi.
-Molly, aš atsiprašau. Aš tau viską paaiškinsiu, tiesiog suteik man šansą, - sunkiai, bet pasakė jis.
-šh... viskas gerai, nesijaudink, - šiltai šyptelėjau, - aš tuoj grįšiu. Privalau pranešti, kad tu pabudai, - paleidusi jo ranką nubėgau iki mamos kabineto.
-pabudo? - ji iškart paklausė, aš greitai linktelėjau. Ji kartu su manimi grįžo į palatą. Priėjusi prie Harry ji patikrino aparatus ir lašelinę, - kaip jaučiamės? - maloniu tonu paklausė ji.
-skaudą šoną ir galvą, - silpnu balseliu atsakė jis.
-taip, nes tave čia atvežė su praskelta galva ir sulūžusiu šonkauliu. Turi baigti veltis į įvairias muštynes, nes tai nėra naudinga tavo sveikatai, - sumurmėjo ji, - tuojau atnešiu ir suleisiu nuskausminamųjų, - tai tarusi ji paliko mus vienus.
-Harry, - jis pažiūrėjo į mane, - kas iš tiesų tave sumušė? Kas iš tiesų buvo?- dar ne laikas žinoti. Tiesiog prašau, pakentėk. Tam tikru momentu aš tau viską pasakysiu, - atsidusau išgirdus jo atsakymą.
-gerai, aš palauksiu, - tariau atsisėsdama ant lovos.
-tai tarp mūsų viskas gerai? - nedrąsiai paklausė jis. Aš paėmusi jo ranką nusišypsojau.
-tikriausiai, - atsakiau vienu žodžiu. Tarp mūsų vyravo ganėtinai nejauki tyla iki kol ją nutraukė į palatą įėjusi mama.
-na va, dabar skausmas turėtų sumažėti, - ji suleido Harry vaistus.
-mama, kada eisi namo? - paklausiau jos kai ji jau ruošėsi išeiti.
-nežinau, už poros valandų, o ką? - susikišo ji rankas į savo daktarės švarką.
-ne, nieko. Aš dar pabūsiu, eisiu šiandien su tavimi namo, - ji linktelėjo ir išėjo vėl palikdama mane ir Harry vienus.
-taigi, Molly, - jis šyptelėjo, - prieš pakliūdamas į šią labai nuostabią situacija, - aš žaismingai pavarčiau akis, - aš planavau nuvažiuoti iki tavęs ir viską išsiaiškinęs pakviesti tave į pasimatymą, -lėtai bei nedrąsiai pasakė jis.
-Harry, aš nežinau. Mums nelemta būti kartu, tikriausiai. Ta prasme mes be perstojo pykstamės. Mes skęstame paslaptyse, - tai buvo tiesa. Mums tai trukdytų net ir turėti paprastą draugystę.
-aš prižadu pasakyti viską ką tik norėsi žinoti, tiesiog nueik su manimi į pasimatymą kai mane išleis iš ligoninės, - tylėjau galvodama apie vaikino žodžius.
-gerai, - sukuždėjau, - aš nueisiu su tavimi į pasimatymą.