His Secrets//Harry Styles

8

Kadangi šiandien sekmadienis visą rytą praleidau lovoje. Mano minčių nepalieka Harry, jo situacija, idėja pabėgti kartu su juo ir mano jausmai. Aš jam kažką jaučiu, bet nežinau ką. Tikrai noriu žinoti ką, bet tai taip sudėtinga. Gal tai meilė, bet kaip aš turiu žinoti. Aš niekada nemylėjau jokio vaikino kaip vaikino. Taip aš myliu Luke, Ethan, bet kaip brolius. Uh... Kodėl tai taip sunku? Ar gyvenimas visada būna toks sunkus? Man reikia patarimo. Privalau pasikalbėti su mama, gal ji man padės susivokti jausmuose. Pakilusi iš lovos paskubomis apsirengiau ir tiesiog bėgte nubėgau į virtuvę kur mama ruošė pusryčius.

-Mama, -numykiau atkreipdama jos dėmesį.

-kas, saulyte? - rūpestingai ji paklausė.

-kaip atpažinti meilę? - atsisėdau prie stalo.

-žinojau, kad ši diena išauš, - ji išjungė viryklę ir atsisėdo šalia manęs, - kodėl klausi?

-Harry. Jis sakė, kad po išleistuvių išvažiuos, bet aš nenoriu to. Jis siūlė važiuoti kartu, bet aš nežinau ar tai ką jam jaučiu yra meilė ar apskritai kažkokie jausmai.

-oh, mažute, manau greitai suprasi viską tiesiog klausyk savo širdies, - ji paglostė mano plaukus, - kad ir ką tu nuspręsti aš tave palaikysiu, - mama pakštelėjo man į skruostą.

-tai tu nepyksi jeigu vis dėlto nuspręsiu išvažiuoti?- pakėliau akis į ją. Jis atsiduso.

-man bus liūdna likti visiškai vienai, bet aš džiaugiuosi dėl tavęs. Harry yra labai geras vaikinas, nepaleisk jo, - ji uždėjusi ranką ant mano peties spustelėjo jį ir atsistojusi grįžo prie viryklės.

Kadangi nebeturėjau ką pasakyti grįžau į savo kambarį. Man vis dar niekas neaišku. Aš nesuprantu savo jausmų. Esu labai pasimetusi. Tikiuosi su laiku viskas išaiškės.

...

Žingsniavau keliu link mokyklos stadiono, kadangi šį vakarą ten vyksta futbolo varžybos. Ėjau pro Harry namus. Būdama prie jų stabtelėjau ir žvilgtelėjau į pastatą. Jų kiemas ir pats namas atrodo be galo jaukiai, tik, kad čia vykstantys dalykai nėra jau tokie ir jaukūs. Aš tikrai noriu pranešti policijai apie tai, bet negaliu, nes Harry taip prašė. Taip, turėčiau pasakyti, bet nenoriu sulaužyti pažado. Aš galima sakyti tampau pati save į skirtingas puses. Nežinau ar išvažiuoti su Harry, ar likti čia. Nežinau ar pasakyti policijai apie visą smurtą kurį patiria Harry, ar saugoti jo paslaptį. Nežinau ar džiaugiuosi, kad kažkas tarp mūsų su Harry vyksta, ar noriu, kad tai nevyktų. Uh, kodėl taip sunku. Baisiausia tai, kad apsispręsti turiu pati.

Nuvaikiusi visas mintis greitai žingsniavau mokyklos link. Nenorėjau vėluoti.

-jau galvojau nebeateisi, - nedrąsiai šyptelėjo Rena kai sukritau ant kėdės tarp jos ir Ariel.

-aš čia. Negaliu prarasti tokio momento. Mūsų mokykla žaidžia prieš tuos pasipūtusius privačios mokyklos turčius,- visos trys nusijuokėme.

Bandžiau susitelkti į žaidimą, bet visą laiką prigaudavau save ieškant Harry tarp čia esančių žiūrovų. Kas man darosi? Kodėl jis nedingsta man iš galvos? Toks jausmas lyg aš einu iš proto. Uh, tikiuosi, kad tai greitai pasibaigs. Aš net nebegaliu susikaupti, nes aš jaudinuosi dėl jo. Kas jeigu jis dabar guli kur savo rūsy bejėgis ir sumuštas. O Dieve, kas jeigu jam dabar reikia pagalbos, o aš čia su draugais linksmai leidžiu laiką. Kokia aš savanaudė. Jis man papasakoja savo paslaptis, o aš jau kitą dieną lakstau su draugėmis vietoj to, kad padėčiau jam pamiršti problemas. Staiga atsistojau sulaukdama nepatenkintų replikų iš žmonių sėdėjusių už manęs.

-Molly, sėsk, - sušnypštė Ariel ir timptelėjo mane už rankos.

-aš... ne... aš turiu eiti, - sumikčiojau ir išbėgau iš tribūnų. Bėgte bėgau link Harry namų, tikiuosi ne per vėlu. Nujaučiu, kad privalėsiu Ariel pasiaiškinti kodėl taip staigiai dingau, bet dabar man tai mažiausiai rūpėjo.

Mano mintyse iškilo akimirka kai Harry liepė pas jį neiti. Susimąsčiau, gal man vertėtų neiti, vis gi jis prašė... velniop, einu.

Atvykusi prie jo namo sustojau ir akimirką tiesiog stovėjau vietoje mąstydama ką pasakysiu jeigu atidarys duris jo mama arba patėvis. Tikriausiai tiesiog paprašysiu, kad pakviestų Harry. Taip, taip ir padarysiu.

Nuskubėjau prie durų ir net nedvejodama pasibeldžiau. Neramiai perkėlinėdama savo svorį nuo vienos kojos ant kitos laukiau kol kas nors atvers pagaliau duris. Po poros akimirkų rankena sukrutėjo ir durims prasivėrus pamačiau garbanių. Jis atrodė nustebęs, kad aš čia, bet tai nebuvo dabar svarbu.

-tu sveikas? - rankomis suėmusi jo veidą pradėjau apžiūrinėti. Ant jo buvo keli sumušimai, bet šie ne nauji, jie iš seniau.

-taip? - tai nuskambėjo kaip klausimas. Aš nieko nelaukdama jį stipriai apsikabinau.

-aš labai jaudinausi ir buvau išsigandusi. Tu niekaip nepalikai mano minčių ir aš prisigalvojau nesąmonių, - sumurmėjau ir tik po to supratau, kad išsidaviau. Staigiai atsitraukiau nuo jo. Harry veide žaidė šypsenėlė.

-tu apie mane galvojai, - jis sukuždėjo.

-ne... gal... na nesvarbu. Svarbu, kad tau viskas gerai, - atsipūčiau.

-tai tu atbėgai iki čia tik, kad sužinotum ar man viskas gerai? - jis atsirėmė į durų staktą.

-taip, - jaučiu kaip mano skruostai parausta.

-miela, - jis vis šypsojosi. Kaip žmogus su tokia istorija jis labai laimingas, na dažniausiai... jis šypsosi tik prie manęs...

-o kur... na...- nežinojau kaip pasakyti, - Bobby?

-jis su mama išvažiavo į kažkokį giminių susitikimą, jų nebus visą savaitgalį.

-na bent tai gerai, - nebežinau ką jam pasakyti.

-gal nori nuvažiuoti iki paplūdimio? - staiga paklausė jis.

-ką mes ten veiksime? Vanduo tai šaltas, - sukikenau, - be to jau vakaras.

-mes pasėdėsime, - jis kramtė savo vidinę lūpos dalį.

-na, gerai, - sutikau su juo pasiūlymu, nes nemeluosiu, bet aš to noriu. Noriu, kad jis būtų šalia. Manau, kad buvimas šalia jo padeda išspręsti klausimus kurie man niekaip neduoda ramybės.