His Secrets//Harry Styles

7

^po savaitės, o gal ir pusantros ^

Egzaminai jau prasidėjo. Šiuo metu aš ir dar didelė dalis mokinių sėdime už durų ir laukiame matematikos egzamino. Nesijaudinu, matematika man niekada nebuvo didelė problema.
Harry prieš kelias dienas paleido namo, bet jis vis dar neina į mokyklą. Norėjau jį aplankyti, bet Harry mane aprėkė ir liepė neiti pas jį. Šiek tiek nusiminiau. Laukiu kada mes pagaliau susitiksime it jis man paaiškins viską.
Parašiusi matematikos egzaminą palikau patalpą. Teliko išsilaikyti man asmeniškai svarbiausią - biologijos. Be galo bijau, na bet dar turiu savaitę pasiruošti. Po to teliks dvi savaitės iki išleistuvių. Su Luke jau pradėjome planuoti ką į kuriuos kabinetus nešime ir kol kas labai puikiai sekasi.
-na kaip?- paklausė Luke pamatęs mane ateinančią link jo.
-gerai, nebuvo sunku, - šyptelėjau, - tai... ką veiksime šiandien, senai leidome laiką visi kartu kaip draugai.
-nežinau, - atsiduso jis, - nemanau, kad šiandien galiu, sesuo susirado kažkokį šūdžiu ir nori mus supažindinti.
-suprantu, - linktelėjau, - perduok Bri linkėjimus. Kadangi planai nuplaukia aš keliausiu namo ir išbandysiu vieną iš tų kaukių kurias iššlavėme iš parduotuvės, - nusijuokiau. Aš, Luke ir Ariel vaikščiojome parduotuvėje ir pamatėme, kad kažkokios kaukės parduodamos už puse kainos todėl nusipirkome jas beveik visas.
-būtinai pranešk ar gera buvo, - apsikabinę atsisveikinimui nuėjome savo keliais. Išėjusi į lauką jau ruošiausi žingsniuoti namų link, bet mano dėmesį patraukė į motociklą atsirėmęs garbanius. Nieko nelaukusi priėjau prie jo.
-kodėl tu ne namuose? - sušnypščiau, - tu turėtum sveikti.
-labas ir tau, Molly, - jis pavartė akis, - aš čia, nes norėjau pasiimti tave iš mokyklos.
-kodėl?
-noriu kai kur nuvežti, - šyptelėjo jis.
-kur, Harry? - nieko nesupratau.
-pamatysi, - jis šypsojosi. Šio vaikino šypsena yra be galo graži, - nagi, sėsk, - jis apžergė motociklą atsisėsdamas ant jo. Supratusi, kad nelabai turiu kur dėtis atsisėdau už jo ir atsargiai apsikabinau vaikino liemenį.
-viskas gerai? -tyliai paklausiau prisiglausdama prie jo nugaros.
-taip, stipriau apsikabink, nes nukrisi, - galėjau jausti kaip jis plačiai šypsojosi.
-tu juk sužeistas, nenoriu, kad tau skaudėtų, - sumurmėjau. Jis staigiai užvedė motociklą ir pradėjo lėkti keliu taip priversdamas mane automatiškai stipriai ji apsikabinti. Jis ir vėl pasiekė savo. Šis vaikinas, jis visada pasiekia savo.
Harry važiavo man nežinomais keliais. Įdomu ką jis sumąstė. Pala... Ar čia ir yra tas pasimatymas kuriame jis man viską papasakos? O Dieve, aš be galo pasiruošusi. Svarbiausia nespausti jo. Molly, būk rami. Svarbiausia jo neišgąsdinti.
Jis sustojo kažkokioje senoje žaidimų aikštelėje. Labai puikiai matėsi, kad čia jau gal keletą metų niekas nesilankė. Bet vis dėl to čia buvo labai gražu. Visi turėklai ir čiuožynės buvo apaugusios vijokliais ir tau suteikė šiai vietai jaukumo. Su Harry pagalba nulipau nuo jo transporto priemonės ir šiek tiek geriau apsižvalgiau aplink. Nelabai žinojau ką daryti. Ar Harry kažką paruošė, ar mes dabar kažką sugalvosime? Mano problemas išsprendė vaikinas paimdamas man už rankos ir pradėdamas vestis link senų sūpynių. Aš atsisėdau ant vienų jis ant kitų.
-tai ką nori žinoti? Aš prižadėjau, kad viską pasakysiu, dabar turi progą viską sužinoti, - tarė jis. Ilgai nesvarstydama ėjau prie reikalo.
-kas tave sumušė tave? Turiu omeny tą paskutinį kartą kai tave atvežė į ligoninę, - jis atsiduso.
-pirma prižadėk, kad viskas ką tau pasakysiu liks tik tarp mūsų.
-prižadu.
-na gerai... taigi nedalyvavau jokiose aš muštynėse ta dieną. Tai buvo melas, - labai norėjau kuo greičiau išgirsti tiesą, bet stengiausi valdytis ir jo neskubinti, - tai buvo Bobby darbas, aš jam nenupirkau tai ko jis prašė ir visą tai buvo pasekmės.
-Harry! - surėkiau atkreipdama jo dėmesį, - tu privalai pasakyti policijai! Kodėl tu nesiginei?! O tu Dieve!
-viskas gerai, Molly, aš...
-ne! niekas nėra gerai! - pašokau nuo sūpynių, - kaip aš ankščiau to nesupratau? - užsiėmusi už galvos burbėjau. Tai nėra gerai. Kodėl niekas nežino, kad tokie dalykai vyksta. Harry taip pat atsistojo ir priėjęs prie manęs sustojo tiesiai priešais mane. Jis atsargiai suėmė mano rankas.
-Molly, niekas negali apie tai žinoti. Taip, jis mane žaloja, bet mano mama su juo labai laiminga, aš negaliu iš jos to atimti, - papurtė jis savo garbanas.
-bet ar tavo mama būtų laiminga sužinojusi, kad tas vyras muša jos sūnų? - aš privalau jį perkalbėti, Harry turi kam nors pasakyti tai.
-ne, bet jau nebe daug liko. Aš taupau, Molly, vos tik surinksiu reikiamą sumą paliksiu namus visam laikui.
-tu išvažiuosi? - susigraudinau.
-taip, aš neturiu pasirinkimo. Nenoriu čia likti, suprask mane, jis paleido mano rankas ir apsikabinęs per liemenį prisitraukė arčiau savęs.
-aš nenoriu, kad tu išvažiuotum, - ašaros bėgo mano skruostais.
-kodėl? Tu man nieko nejauti, kodėl tu to nenori? - jis buvo sutrikęs. Nieko neatsakiau tiesiog pagriebusi jį už jo marškinėlių prisitraukiau prie savęs ir pabučiavau. Harry buvo nustebęs, bet po poros sekundžių jis man atsakė.
-aš nežinau ką jaučiu, Harry, - tariau jam į lūpas,- bet man tavęs reikia.
-tada važiuok kartu su manimi, - jis šyptelėjo.
-ką?
-pabėk su manimi, - jis skambėjo taip rimtai.
-aš nežinau, Harry, - atsitraukiau nuo jo. Vaikino žaliose akyse atsispindėjo liūdesys.
-aš suprasiu jeigu nenori, tiesiog pagalvok apie tai, - jis pridėjo savo delną man prie skruosto,- išvažiuoju išleistuvių dieną, dešimta valandą vakare, jeigu nori išvažiuoti kartu iki puses vienuolikos lauksiu tavęs prie ligoninės, - jis pabučiavo mano skruostą, - eime parvešiu tave namo. Manau tau reikia viską apmąstyti ir pailsėti, - jis buvo teisus, todėl nesipriešinau.