His Secrets//Harry Styles

11

Į namus įžengiau beveik sausa, tik mano sportbačiai buvo drėgni. Numečiau kuprinę į kambario kampą.
Kiek įmanoma greičiau persirengiau ir numetusi jau nebe labai švarius drabužius į skalbinių krepšį supratau, kad neturiu ką veikti. Visiškai. Aš žinau su kuo noriu būti, bet nežinau ar jis nori. Garantuoju, kad ponas aš per daug kietas šiuo metu yra užsiėmęs su savo blogiukų komanda. Aš nežinau kaip jis tikisi, kad aš su juo kažkur išvažiuosiu, jeigu jis manęs taip vengia. Jis tikrai vieną dieną išves mane iš proto, nes vieną akimirką atrodo, kad tarp mūsų viskas puiku ir aš tikrai noriu su juo kažką galbūt daugiau nuveikti, bet kartais tiesiog norisi iš kokio šaukšto gerai trinktelėti ir viskas. Ne, žinot ką, man pabodo, kad jis taip elgiasi su manimi. Tegul supranta vieną kartą, kad taip negalima. Jis žaidžia mano jausmais. Kai jam reikia paguodos kaip šuniukas bėga pas mane, o kai viskas gerai, tai jis tau be galo kietas ir šaunus.
..
Drąsiai ir greitai ėjau į mokyklą. Nuėjusi ten parodysiu Harry, kad taip negalima elgtis. Surasiu momentą kai jis bus kartu su savo tariamais draugais ir priėjusi prie jo pabučiuosiu. Aš nežinau ką tuo noriu įrodyti, tai tikriausiai darau tik iš principo, nors nežinau. Norėjau apsirengti kaip viena ir Harry draugių paukštyčių, bet aš nemoku su aukštakulniais vaikščioti, tai ši idėja iškart atkrito.
Jaučiau kaip mano planas žlunga, nes jau praėjo trys pamokos, o aš niekaip nerandu Harry. Gal jo net nėra mokykloje, o gal aš tiesiog jo nesutikau.
Rankose nešiau popierius ir bandžiau juos normaliai sudėlioti. Kodėl būtent man juos liepė nunešti iki raštinės. Negalėjo kam nors kitam duoti. Apskritai kas tai per popieriai. Žvilgtelėjau į patį viršutinį. Ant jo buvo parašyta "HARRY EDWARD STYLES ataskaita" Ah tai visa apie mus surinkta informacija. Nežinau kam jie pas mus visą tai renka, nes kiek žinau tai daro tik pas mus. Sako, kad ateityje bus smagu paskaityti visus pasiteisinimo lapus ir mokytojų nuomones apie mus. Asmeniškai aš nieko smagaus tame nematau.
Nuskambėjo skambutis. Koridoriai greitai liko visiškai tušti. Nesiskubinau eiti į pamoką, nes kiek žinau mūsų matematikos mokytoja kažkur išvažiavusi. Žinoma aš džiaugiuosi, kad nėra pamokos, bet tuo pačiu ir nieko nejaučiu. Su matematika problemų neturiu, tad nieko tokio jeigu ji ir būtų vykusi.
Buvau susitelkusi ties savo ataskaita. Tyliai krizenau skaitydama mokytojų skundus dėl mūsų su Luke išdaigų.
Akies krašteliu galėjau matyti, kad kažkas eina link manęs, bet kadangi akių nepakėliau, negalėjau suprasti kas tai toks. Per daug į galvą neėmiau. Staiga tas kažkas su didžiule jėga pastūmė mane į sieną ir stipriai prispaudė. Mano lūpas paliko dusli aimana. Pakėlusi akis į tą žmogų pamačiau Ethan. Pajaučiau kaip mano kūną nusmelkia baimė. Bijojau to ką jis gali man padaryti. Baimės pilnomis akimis žiūrėjau į jį.
-paleisk mane, - balsas virpėjo kaip ir aš pati.
-mažytė, per ilgai apsimetinėjau tik tam, kad tu pasiduotum man. Nori tu to, ar ne, bet tu būsi mano, - jo veide atsirado šypsenėlė. Negi jis mane sumuš ar išprievartaus? Ar jis tai galėtų padaryti? Negalėtų... O jeigu...
-kaip suprasti? - nieko nesupratau.
-galvoji mane labai domina tos depresuotos merginos, tavo draugelio gėjaus ar kas jis toks ir tos kvaišos kuri pamačiusi mane pradeda varvinti seilę draugija? Ne, visiškai nedomina. Jie tėra krūvą nevykėlių, bet tu, tu esi kur kas įdomiau. Garantuoju, kad niekas dar nelietė tavo dailaus kūnelio. Visi šie vaidinimai buvo tik tam, kad aš būčiau tavo pirmas, bet tu, kvaiša, niekaip nepasiduodi. Tad man teks tave paimti bloguoju, - suurzgęs jis pradėjo bučiuoti mano kaklą. Kelios ašarėlės nuriedėjo mano skruostais kai aš supratau, kad man nepavyks jo atstumti. Aš neturiu tiek daug fizinės jėgos.
-ne, prašau, -nors ir žinojau, kad nepavyks, bet vistiek stengiausi jį patraukti nuo savęs.
-suknistas šūdžius! - užgirdau šauksmą kuris nuaidėjo per visą koridorių. Balsas skambėjo girdėtai, bet šiuo momentu man trūko susikaupimo, kad jį atpažinčiau. Žingsniai artėjo link manęs. Staiga Ethan buvo tiesiog atplėštas nuo manęs.
-kas per... - girdėjau jį suurzgiant prieš skausmingai suvaitojant. Mano kojos neatlaikė, aš siena nuslydau žemyn apsikabindama kelius, prie krūtinės prispausdama popierius kuriuos turėjau nunešti iki raštinės.
-kiek tau kartų turėsiu kartoti, kad nelįstum prie jos?! Hm? Tau dar nepakako, šūdžiau! - rėkavo vaikinas kuris mane apginė. Nedrįsau pakelti akių, nežinau kodėl. Gal todėl, kad bijojau pamatyti, jog Ethan baigia sumušti vaikiną kuris mane apginė. Tyliai kūkčiojau laukdama kas bus toliau.
Įsivyravo tyla. Prie manęs priartėjo žingsniai.
-Molly, mažute, tau viskas gerai, - užgirdau rūpestingą balsą. Dabar jau atpažinau jį, tai garbanius.
-Harry... - sukūkčiojau pakeldama jį akis.
-šššh... - jis apsikabino mane. Kol buvau jo glėby, jis glostė mano plaukus.
-eime, parvešiu tave tavo, - paleidęs mane jis padėjo atsistoti.
-bet man reikia iki raštinės, - sumurmėjau kilstelėdama popierius. Jis pavartė akis ir atėmęs juos įbruko kažkokiai merginai į rankas. Ji suraukė antakius.
-nešk į raštinę, - jo balsas buvo ir vėl šaltas ir grubus. Ji kažką sumurmėjusi po nosimi nuėjo nuo mūsų. Harry grįžo prie manęs ir paėmė man už rankos, - nagi, eime, - ir vėl jo balsas buvo lyg aksomas. Aš linktelėjau ir ėjau kartu su juo link išėjimo.
...
^Harry^
Mergina stipriai laikėsi už mano liemens kol aš važiavau link jos namų. Galėjau jausti, kad ji vis dar kūkčioja. Nesistebiu, vargšelė tikriausiai be galo išsigando. Tas šunsnukis pasigailės jei dar nors kartą prieis prie jos.
Kai buvome jos kieme atsargiai nuėmiau jos šalmą pamatydamas jos nuverktas akis ir nubėgusį tušą. Ji jau buvo aprimusi ir nebeverkė. Pakėlęs ranką nubraukiau kelias sruogas nuo jos veido. Pasilenkiau ir pakštelėjau jai į skruostą.
-eik pailsėk, - sukuždėjau, - atvažiuosiu vakare, - šyptelėjau.
-pažadi?
-pažadu.