His Secrets//Harry Styles

15

Harry atsisėdo į vairuotojo vietą numesdamas savo kuprinę į galą. Giliai įkvėpiau sukaupdama drąsos jo paklausti.
-Harry, - kreipiausi į jį, - ar galiu paklausti?
-žinoma, princese, - šyptelėjo jis.
-ar tu nakvoji automobilyje? Turiu omeny, pas tave yra pagalvių ir antklodė ir aš tiesiog esu labai sutrikusi, - greitai išbėriau žodžius. Po automobilį pasklido jo skardus juokas.
-Molly, nurimk, - jis uždėjo ranką ant mano kojos, - tie daiktai ten jeigu jų prireiktų. Pavyzdžiui mes praleistume vakarą paplūdimyje ir tu sušaltum. Tokiu atveju aš galėčiau tau duoti antklode, kad tu sušiltum, viskas gerai, princese, - palengvėjimo banga nusirito manimi.
-aš tiesiog nenoriu, kad tu nuo manęs kažką slėptum. Jeigu tu turi kokių problemų aš noriu žinoti apie jas, nes aš esu visada pasiruošusi padėti, - atsisukau į jį.
-už tai aš tave ir myliu, - tarė jis, bet staigiai užsičiaupė. Harry skruostai nusidažė rausva spalva. Ar jis rimtai? O Dieve...
-aš taip pat tave myliu, Harry, - suėmiau jo ranką. Jis pakeltais antakiais atsisuko į mane.
-tu juokauji... - nustebusiai tarė jis.
-ne, - papurčiau galvą.
-tai geriausia diena mano gyvenime! - sušaukė jis.
-Harry, žiūrėk į kelią, - sukikenau. Jis akimirksniu nusisuko.
-vis dar negaliu patikėti, ką tu čia ir visa mano. Pagaliau manęs visata pasigailėjo, - jis tyliai šnekėjo versdamas mane šypsotis. Šis vaikinas iškentėjo tikrai daug ir jam be galo reikia ko nors kas jį palaikytų, bet ar tai esu aš? Ar aš esu tam tinkama?
Kai sustojome mokyklos kieme bijojau, kad viskas pasikeis, kad Harry ir vėl taps tuo blogiuku, kad jis ir vėl manęs vengs. Rankoje sugniaužusi kuprinę išlipau iš automobilio. Užsimetusi ją ant pečių pradėjau eiti mokyklos link. Nenorėjau lįsti prie Harry, nes nežinau, gal jis nenori rodytis čia kartu su manimi. Kažkieno šilta ranka suėmė manąją.
-kur skubi? - užgirdau Harry balsą.
-niekur, - šyptelėjau stipriau suspausdama jo ranką. Jis eina su manimi. Aš esu be galo laiminga.
-tau reikia iki spintelių? - paklausė jis nekreipdamas dėmesio į aplinkinius kurie spoksojo į mus.
-ne, - šypsena nepaliko mano veido.
-tuomet eime į kabinetą, princese, - mano nuotaika kaip mat subliuško prisiminus, kad dabar yra fizika. Ji ir vėl manęs ko nors paklaus, o aš neatsakysiu, nes net nesuprasiu ko ji iš manęs nori.
Kabinete jau buvo Ariel, ji bendravo su savo bendrasuole, mergina iš mūsų klasės. Per daug nebendravau su savo klasiokais, žinoma, nebuvo taip, kad visiškai nebendraučiau, bet tiesiog jų kompanija nebuvo tai ko aš norėjau. Su Harry atsisėdome į mūsų suolą. Vos tik mano sąsiuvinis atsigulė ant stalo, Ariel atsisuko į mane, kartu su ja ir Cora, mano jau minėta mergina.
- kaip mūsų porelė, - šyptelėjo Ariel.
-puikiai, - už mus abu atsakė Harry. Nieko negalėjau pritarti, nes jis buvo visiškai teisus.
-pala jūs kartu? - paklausė Cora, tiesą sakant ji man nepatinka. Ji yra be galo panaši į Rachel, tik ne tokia paleistuvė.
-taip, turi kokių problemų su tuo? - pakėliau antakį prisiglausdama prie Harry peties, šis savo ranką apsikabino mane per pečius.
-ne nieko, tiesiog įdomu ką tu tokio turi, kad tokia kaip tu sugebėjai suvilioti Harry, - ji pasityčiojo iš manęs.
-matomai tai ko nei viena iš jūsų neturi, - šyptelėjau. Cora atrodė nustebusi.
-Rachel jau ilgai Harry siekia, patarčiau pasisaugoti, nes esu tikra, kad vos baigsime mokyklą ši nebeturės reputacijos kurią galėtų gadinti, todėl šoks iš kart prie Harry, - tai tarusi ji nusisuko, nes į kabinetą įėjo mokytoja. Pamačiusi mane ji pavartė akis.
-Sveiki mokiniai, kadangi paskutinė savaitė aš jūsų nekankinsiu, tad galite tyliai užsiimti savais reikalais, - tarė ji atsisėsdama prie savo kompiuterio. Nuo kada ji tokia maloni?
-Harry, eisi į išleistuves? - mūsų dėmesį atitraukė Coros klausimas. Koks jos reikalas kur jis eis.
-tiesą sakant aš išvažiuosiu tą vakarą, - tai sakydamas vaikinas žiūrėjo į mane. Deja, kad ir kaip norėčiau jam atsakyti, aš neturiu atsakymo.
-kur? - ji sumirksėjo prikąsdama lūpą. Ji matomai bando flirtuoti su Harry, dauguma pradėtų nervuotis, bet aš nematau tikslo tai daryti, nes Harry net nežiūri į ją.
-iš čia, nebenoriu matyti čia esančių žmonių, per daug negerų prisiminimų, - gūžtelėjo jis pečiais palikdamas Cora nieko nesupratusią.
...
Po pamokų vyko futbolo varžybos, Harry taip pat dalyvavo. Sėdėjau tribūnose ir stebėjau kaip jis bėgioja. Tai nebuvo nieko rimto, tiesiog mūsų mokyklos vaikinai vieni prieš kitus. Kadangi Harry žaidžia aš privalėjau ateiti. Negaliu jo palikti vieno. Sėdėjau pirmutinėse tribūnose, tad puikiai galėjau matyti kaip visi žaidžia. Ariel nebuvo čia, nes ji turėjo grįžti namo, užtat su manimi čia laiką leido Luke. Sakė, kad nei už ką nepraleistų pažiūrėti kaip gražus vaikinai sportuoja. Na, o aš čia, ne dėl sportiškų gražuolių, aš čia dėl savo vaikino Harry. Kaip nuostabu tai sakyti, mano vaikinas Harry.
Pastebėjau, kad Harry bėga link manęs. Ką jis daro?
-grįžk į žaidimą! - sušukau kai jis buvo prie pat manęs, bet vietoj to, kad apsisuktų ir grįžtų jis patempė mane už rankos, kad pasilenkčiau link jo pabučiavo mane. Visas stadionas suūžė. Per bučinį nusišypsojau, nes dabar visi žino, kad aš esu jo, o jis yra mano.
-myliu tave, princese, - jis nusišypsojo atsitraukdamas ir leisdamas man atsistoti tiesiai.
-aš irgi tava myliu, o dabar grįžk į žaidimą! - paskatinau jį. Harry nusiuntęs man bučinį apsisuko ir nubėgo atgal į stadioną. Ir ką aš tokio padariau nusipelnydama jo?