Dark Styles

Dark Styles -2-

Harry pov*
Sėdėjau savo biure Londone kai suskambo mano telefona, nežiūrėjas kas skambina pakėliau.
- Labas Hazz.
- O mano pats mylimiausias airi čia tu? Niall smagu girdėti tavo balsą po tiek laiko.
- Aha gal nebūtu praėje tiek laiko jei nebūtum palikęs mano sesės 8 nėštumo  mėnesį.
- Blet Horan gi žinai, kad palikau Nora dėl jos saugumo.
- Gerai. Aš su reikalu.
- Kokiu Horan? - Man nepatiko jo balso tonas. Jis lyg prislėktas, sumišęs, liūdnas.
- Žinau, kad visada tau skambindavo Louis ir pranešinėdavo žinias apie Nora ir tavo mažajį suneli... bet šia žinia perduoti turiu aš... Aš noriu pasakyt... kad turbūt būtum norėjas tai išgirst... - Airis vis užsikirtinėjo tampydamas man nervus. Kas jam pogalais, kas jau tokio atsitiko Norai.
- Sakyk pogalais!
- Harry.. Nora. - Jo balsas dar labiau nuliūdo. Kas mano Norai? Kas jai?
- Harry Nora komoje. - Staigei išpyškino Horan. Buvau šoke, ne tik ne Nora. Tik ne ji... to būt negali... Staiga mane užplūdo begalinis pyktis. Sviedžiau telefona kur tik akys matė. Pradėjau kektis,vartyti baldus sparditi viska, kas tik pasitaikė.... Negalėjau tuo patikėt.. Atrodo, kad mano pasaulis sugriuvo.

Po 3 valandų.
Vis dar Harry pov*
Sėdėjau privačiame lėktuve ir skubinau visus pakilti. Aš noriu kuo greičiau išvysti Noros veida. Vis dar negaliu patikėti, kad ji komoje. Palikau ją besilaukiančia, palikau ją auginti mūsų vaiką viena. O dabar dabar vėl grįžtu, skirtumas tas, kad išvygdamas pasiėmiau su savim ir visas savo problemas, o grįžtu be jokių problemu ar rizikos kažkieno givybei.

Po dar 5 valandu.
Isiveržiau pro ligoninės duris. Man nerupėjo niekas, išskyrus noras pamatyti savo mažaja mergyte.
Prilėkias prie registratūros vos gavau informacijos kur paguldyta Nora. Nieko nelaukęs nuskubėjau tuo keliu. Ilgo koridoriaus gale pamačiau Blondina.
- Niall!
- Styles!?
- Ką tu čia po galais veiki? - Nustebęs pasiteiravo blondinas.
- Mano princesė komoje, o tu manai aš neatvyksiu. Galiu pas ją užeit?
- Taip gali. - Nieko nelaukęs įėjau į palata, bet staigei sustojau. Negalėjau patikėt vaizdu kurį mačiau. Pamatau savo gyvenimo meile po 2 metu štai tokiomis aplinkybėmis.
Jos veidas išblyškes, po akimis ratilai, lūpos pamėlusios. Staiga man labai suspaudė širdi,atrodo pradėjo stigti oro, negalėjau patikėt, kad tai Nora. Tokia išblyškusi ir apraizgita laidais. Prisiverčiau ženkti arčiau, vis artėjau link jos. Galvojau, kad tuoj mirsiu, rankos virpėjo.
Priėjau prie pat jos lovos ir paliečiau skruosta, skruosta šalta it ledas. Užsimerkiau, nurijau gerklėje buvusi gumula. Atmerkęs akis prabilau.
- Nora žinau, kad manęs net negirdi, bet yra sakoma,kad reikia šnekėtis su žmonėmis štai tokioje būsenoje. Žinau, kad tave palikau nėščia  prieš pat gimdima, ir labai to gailiuosi, bet aš neturėjau išeities, tu dar daug ko nežinai apie mane. Bet ir kaip bebūtu aš čia, galvojau numirsiu kai Niall man tai pranešė, atrodo, kad mano pasaulis sugriuvo, negalėjau tuo patikėti... Ir  štai aš čia, stoviu prie tavo lovos ir kalbu su tavim. Noriu, kad žinotum viena,  man reikia tavęs, reikia labiau nei oro... Prašau sugrįžk, be tavęs aš niekas... pameni kai sakiau, kad vyrai neverkia? Klydau... nes būtent dabar man reikia tavęs taip, kad net skauda.... prašau sugrįžk... Atmerk savo mielas akytes ir išbark mane kam tave palikau...Prašau parodyk bent kokį givybės ženkla... Man tavęs reikia, mūsų sunelui tavęs reikia... Tik prašau nepalik manęs. Maldauju... - Mano skruostais nutekėjo ašaros. Tikros ašaros... skausmo... sukelto skausmo kai iš manęs atėmė dalele mano širdies...