Gyvenimas Skaudus. P.E & Z.M

12. (52)

- just keep breathin' -
BREATHIN

Rytas darganotas. Nekenčiu tokių orų. Atsisėdu lovoje. Zayn maudosi duše. Velnias, dabar vos 6 ryto. Mano galva plyšta!

- Labas rytas, - krūpteliu, išgirdusi jo prislopintą balsą. Šypteliu, kai vaikinas apsikabina mane ir pakšteli man į lūpas. - Tau skambino Jade.

- Ką? Ar tu atsiliepei? - susiraukiu.

- Ne.

- Kada ji skambino?

- Nežinau, gal trečia ryto, - sumurmu vaikinas ir atsigula šalia manęs.

- Ko jai reikėjo taip anksti? - prisiglaudžiu prie Zayn ir užmerkiu akis.

- Gal kažkas rimto nutiko, perskambink.

Atsisėdu lovoje ir sugraibau telefoną. 2 praleisti skambučiai, 3:14.
Surenku merginos numerį, tačiau ji neatsiliepia. Dar kartą pabandau, bet jokio atsakymo nesulaukiu.

- Šūdas, neatsiliepia, - burbteliu. Zayn pabučiuoja į petį, taip nuramindamas mane. - Paskambinsiu Frederikui.

- Nemanau, kad jis žinos kur ji. Juk jie nekalba.

- Taip, bet-

- Jai viskas gerai, nesijaudink, - dar kartą pabučiuoja mano petį Zayn.

•••

- Kodėl jie taip ilgai verda! - sumurmu.

- Gal tiesiog padidink ugnį, Perrie, - pavarto akis Zayn.

- Ar skambinai Frederikui?

- Jis neatsiliepia.

- Velnias, - susiimu už galvos. Labai bijau, kad Jade galėjo sau kažką padaryti. Jeigu viskas būtų buvę gerai, ji juk nebūtų skambinusi trečia ryto..

- Nurimk, - šypteli Zayn. - Tu tokia rūpestinga. Būtum gera mama.

- Zayn, nelieskim šios temos, - burbteliu.

- Kodėl ne? Aš noriu vaiko. Mažo berniuko, - nusišypso Zayn, tačiau tai nepagerina situacijos. - Įsivaizduok, koks jis laimingas būtų su mumis.

- Zayn, prašau, - sušnabždu, jausdama besikaupiančias ašaras. Nuriju sunkų gumulą ir bandau nusiraminti. Kvėpuok, kvėpuok..

- Kas yra? Ar tu verki? - staiga jo tonas pasikeičia, jis susirūpina ir suima mano veidą delnais. Užmerkiu akis. - Kodėl tu verki?

- Nes.. tiesiog emocionalu.

- Be priežasties neverkiama, - jis suraukia antakius. - Kas yra?

- Nieko, Zayn!

- Kodėl tau sunku sušiktai paaiškinti kas vyksta?! Kaip man jaustis, kai tu verki dėl suknisto menkniekio! - šūkteli jis ir grubiai suima mano riešus.

- Jeigu nebūtum toks suknistas šūdžius, gal viskas taptų aišku!

- Ar aš tau panašus į kažkokį ekstrasensą!? Ne visi sugeba suprasti tavo kvailas užuominas, kurios niekur neveda! - jis vėl sugriebia mano riešus ir juos suspaudžia.

- Paleisk! - surėkiu jam į veidą ir vėl pratrūkstu ašaromis.

- Eik velniop. - jis paleidžia mano riešus ir išeina pro duris, net normaliai neapsirengęs.

Mėšlas. Mes niekada nesipykdavom dėl tokių menkniekių. Kas darosi?

Atsisėdu ant žemės ir paslepiu veidą delnuose. Taip prasėdžiu gal dvi valandas, kol neišgirstu kaip atsidaro durys. Pūsteli šioks toks vėjas. Pajaučiu, kaip Zayn atsisėda šalia manęs ir apsikabina mano liemenį.

- Atsiprašau, - sušnabžda juodaplaukis.

Man rodos nustosiu rašyti :D tokios pieviškos dalys gaunasi, neturiu žodžių.