Gyvenimas Skaudus. P.E & Z.M

7. (47)

                                       - i can't fake like i'm alright -
                                                    FAKE SMILE
Po 2 savaičių.

- Tu atsigavai, - sumurma Jade. Mūsų plaukus plaikstė milžiniškas vėjas. Šyptelėjau.

- Aš esu laiminga su jumis. Jūs darote mane laiminga.

- Perrie, žinai kokia tu man esi svarbi. Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi taip. Tu daug laimingesnė be jo.

Linkteliu, tačiau abi žinom, jog tai netiesa. Man jo trūksta. Man jo trūksta kaip žuviai vandens.
Jeigu būčiau jį išklausiusi, galbūt viskas būtų susitvarkę savaime. Tačiau jis Malik. Jis niekada nepasitaisys.

- Darosi šalta, gal grįžtam? Jau vėlu, Frederikas turbūt užmigo mašinoje belaukdamas, - atsistoja Jade, ištiesdama man ranką, tačiau aš nieko nedarau.

- Galiu dar čia pabūti? - maldaujančiai pasižiūriu į merginą. Ji pavarto akis ir šypteli.

- Gerai, bet nepamiršk mūsų.

- Žinoma, - nusuku akis atgal į besiblaškančią jūrą. Dabar mano gyvenimas lygiai toks pats. Blaškosi, nežinodamas ko nori, ko reikia..

Praleidžiu dar keletą minučių su savomis mintimis ant šalto smėlio ir atsistoju. Metas grįžti.
Man rodos vieną dieną nusipirksiu namelį prie jūros ir ten praleisiu visą savo gyvenimą be vyro, be vaikų.

Atidarau automobilio dureles, prieš save pamatydama reginį, kuris palietė mano širdį. Nežinau ar gerąja prasme, ar blogąja. Tai lyg užpilimas sūrios druskos ant dar neužgyjusios žaizdos. Jade ir Frederikas bučiavosi, galima sakyti net nepastebėjo, kad aš čia esu. Visą  kelią iki čia jie buvo susikibę už rankų ir nepaleido vienas kito. Visi žinojome, kad jie - įsimylėjo vienas kitą, ir dar kaip. Jeigu nebūčiau įskaudinta kalė, tikriausiai būčiau laiminga už juos ir nustatyčiau tikrą, nuoširdžią šypseną. Bet aš negaliu to padaryti. Dar ne dabar.

- Ar mes galime jau važiuoti? - sumurmu.

- Taip, atsiprašau, - burbteli Jade ir liūdnai pasižiūri į mane.

Išsitraukiu telefoną. Vienu momentu Zayn tiek skambino, jog atrodė telefoną reikės užkasti kažkur giliai po žemėmis, kad jis manęs nerastų.
Lily atrodo net ir neberūpi kas įvyko. Pasitikėjau ja, net nebūčiau pagalvojusi, kad ji taip padarytų. Niekuo nebegaliu pasitikėti. Visi mane išduoda, net suteikus paskutinį šansą. Niekam nesvarbūs mano jausmai..
Mama ir nesustojo skambinti, tačiau parašiau žinutę, jog kai galėsiu, paskambinsiu. Taip ir nepaskambinau. Ilgai kentėjau dėl savo priepuolių. Teko lankytis pas psichologą, nes Jade liepė. Ir tiesą sakius neprieštaravau. Žinojau, jog jeigu dabar pat nesusitvarkysiu šios problemos, tapsiu psichopate ir mane uždarys kokioj nors sušiktoj psichiatrinėj.

Grįžus nusprendžiau, jog pats metas susirasti darbą. Gyvenu iš mamos pinigų, nors esu jau suagusi ir galiu pati užsidirbti. Mane viskas varžo, netgi butas, kuriame gyvenu visiškai viena.

Žiūrėjau kažkokį neįdomų romantinį filmą, kol kažkas nepaskambino į duris. Dabar buvo maždaug 8 vakaro, ko čia kažkam prireikė? Gal palikau kažką Frederiko automobilyje.?

Atidariau duris ir likau nustebinta. Gėlė? Čia pokštas? Dieve, ką tik sušiktai turėjau patį skaudžiausią išsikyrimą ir dar kažkas drįsta palikinėti gėles prie durų?
Nusiramink pagaliau. Gal turi suknistą gerbėją, kuris yra visai mielas ir tik nori su tavimi artimiau susipažinti..

Pagriebiu gėlę ir uždarau duris. Kvapas toks savitas, rodos ne kartą su šiuo žmogumi prasilenkiau. Jokio raštelio, jokios užuominos nuo ko tai galėtų būti, nieko. Gal tas žmogus paliko raštelį prie durų, tik jo nemačiau? Dar kartą atidarau duris patikrinti, tačiau lieku dar labiau nustebinta pamačiusi kas buvo prie durų..